2017 rugpjūčio 18 d.

Turizmas

Bažnyčios

Papilės Šv. Juozapo bažnyčia. Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

Gamtos paminklai

Penkiolikakamienė liepa Rudikių ąžuolas Užbrasčių ąžuolas

Jurakalnis

Į pietus nuo senųjų kapinių, kairiajame Ventos krante, stūkso išvaizdus medžiais apaugęs gūbrys, nuo skardžio atskirtas gilia griova, nueinančia į Ventos upės slėnį - tai Jurakalnis

Juros periodo atodanga

Ventos upės slėnio šlaituose ir Jurakalnio griovoje yra 9 juros periodo uolienų atodangos. Jura vadinamas vidurinis mezozojaus eros etapas, prasidėjęs prieš 205 milijonus metų ir trukęs apie 60 milijonų metų

Malūnai

Augustaičių malūnas Papartynės malūnas Papilės malūnas Pašilės malūnas Rudikių malūnas

A. Martyšiaus kaimo turizmo sodyba

Kaimo turizmo sodyba „Svajoklių slėnis“

Muziejai

Simono Daukanto memorialinis muziejus. Lazdynų Pelėdos muziejus

Paminklai

S. Daukanto paminklas. S. Daukanto kapas. Paminklas 1863-1864 m.sukilėliams Biliūniškėse. Paminklinis akmuo Užbrasčių kaime 1863 m. laisvės kovotojams atminti.

Parkai

Eglesių parkas, Kairiškių parkas, Klaišių buvusio dvaro parkas, Meškėnų buvusio dvaro parkas, Papilės parkas, Papilės vardinis ąžuolynas, Paragių parkas

Piliakalniai

Sustojus Papilėje, viename seniausių Žemaitijos miestelių, pirmiausia derėtų užkopti ant dviejų piliakalnių, tolimos istorijos liudininkų.

Apžadų kapeliai

Kelio Tryškiai - Viekšniai atkarpoje, už Kairiškių gyvenvietės, veda lauko keliukas į Apžadų kapelius.

Algimantas Švažas

 Leopoldas Rozga „Papilė širdyse ir likimuose"

 

Ištikimybė menui ir Žemaitijai

Algimantas Švažas

1933 09 13 - 2003 09 27

 

Keliomis dešimtimis eilučių aprėpti Algimanto Švažo asmenybę, kaip ir kūrybą - bergždžios pastangos. Nes ir jo talento sodrumas, ir prigimties veržlumas, veiklumas užburdavo kiekvieną, kas su Algimantu yra bendravęs. Tai buvo dailininkas profesionalas, nuo 1970 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, savo talentą išbandęs įvairiose vaizduojamojo meno srityse.

Gimė Algimantas Švažas Papilėje, čia augo, pokario metais lankė progimnaziją, o vidurinį išsilavinimą įgijo Vilniaus 2-ojoje berniukų gimnazijoje. Buvo sportiškas, gerai išlavinto kūno, tad nuo 1952 iki 1959 m. šoko „Lietuvos" valstybiniame akademiniame dainų ir šokių ansamblyje, su juo apkeliavo Lietuvą, aplankė daug SSRS miestų.

Šokėjo amžiui einant į pabaigą, A. Švažas apsisprendė tapti profesionaliu dailininku, nuo 1960 m. studijavo grafiką tuometiniame Vilniaus dailės institute. Studijas baigė 1966 m., bet jau nuo 1965 m. dirbo dailininku savaitraščio „Literatūra ir menas" redakcijoje, nuo tų pačių metų savo kūrinius eksponuodavo parodose.

Algimantas Švažas buvo sumanus organizatorius (dabar sakytume - vadybininkas), jeigu ko imdavosi, bemat atsirasdavo talkininkų, tad gerai jautėsi nuo 1975 m. dirbdamas Lietuvos menininkų rūmų Dailės skyriaus vadovu. Kol Menininkų rūmai buvo dabartinės Prezidentūros pastate, juose buvo ir A. Švažo darbo kabinetas. Kraštietis surengė daugiau kaip 300 Lietuvos ir užsienio menininkų autorinių ir kolektyvinių parodų. Prasidėjus tautinio atgimimo sąjūdžiui, subrendo idėja surengti Pasaulio žemaičių dailės parodą. Tarp jos organizatorių vienas iš  aktyviausių buvo A. Švažas. Žemaičių parodų idėja prigijo, įvyko antroji, o trečiosios laureatu buvo pripažintas ir jis, Algimantas Švažas.

Nuolat besisukantis meno įvykių verpete, bendraujantis su didžiausiais autoritetais, A. Švažas buvo ir liko paprastas ir nuoširdus pašnekovas bei talkininkas, ypač žemaičiams, kraštiečiams. Surasdavo laiko atvykti į papilėniškių šventes. Su žemaičiais stengdavosi bendrauti tik žemaitiškai. Rengiant S. Daukanto atminimo muziejų, kilo mintis mažesniajame kambaryje eksponuoti Lietuvos menininkų darbus, vaizduojančius S. Daukantą arba iliustruojančius jo raštus. Apsilankęs Menininkų rūmuose ir prisistatęs, kad esu iš Akmenės krašto, buvau įdėmiai  išklausytas. Kabineto šeimininkas sakė pasitikslinsiąs, kas iš dailininkų ką naujo S. Daukanto tema yra sukūrę, bet tvirtai pažadėjo: eksponatų bus. Ir iš tiesų, paveikslų atsirado, matyt, ne be  kraštiečio įtaigos, autoriai juos padovanojo kuriamam muziejui ir dabar šie meno kūriniai trečias dešimtmetis atlieka taurią meninio ir tautinio švietimo misiją. Muziejuje yra ir paties Algimanto darbų, jis irgi domėjosi Daukanto pasauliu, sukūrė ciklą „Viešės". Aktyviai menininkas iš Papilės reiškėsi ir Žemaičių kultūros draugijos veikloje, rėmė žurnalą „Žemaičių žemė".

Papilės kraštietis buvo įvairiapusiškas menininkas, buvo kviečiamas apipavidalinti respublikines dainų šventes, sukūrė meninius sprendimus septyniems Lietuvos kino studijos  filmams, tarp jų ir Akmenės rajone, Dabikinės dvare, filmuotam „Akmuo ant akmens", taip pat filmams „Sužeista tyla", „Smokas ir Mažylis", dalyvavo kuriant atgimimo laikais ypač prasmingai nuskambėjusią juostą „Skrydis per Atlantą". Yra iliustravęs apie dvi dešimtis knygų.

Ypač svarbioms temoms Algimantas Švažas skirdavo paveikslų ciklus. Jo meninę brandą ženklino 1968 m. sukurtas stambus raižinių ciklas „Lietuva", jam sukurti matyt įkvėpė su ypatinga jėga Lietuvoje nuskambėjusi J. Marcinkevičiaus draminė trilogija „Mindaugas", „Katedra" ir „Mažvydas", nes šioms temoms paskyrė estampų ciklus. Daugiau kaip penkias dešimtis lakštų aprėpia 1983 m. sukurtas ciklas „Senolių godos".

Dailininkas viešai simpatizavo senovės baltų tikėjimams, protėvių garbintiems dievams bei deivėms, kūrė senųjų dievų ir deivių panteoną „Deivių sutartinė", įdėmiai sekė ir nagrinėjo mokslininkės M. Gimbutienės raštus apie senąją lietuvių mitologiją.

Dailininkas turėjo senamiestyje savo studiją, su žmona, keramike ir Vilniaus dailės instituto dėstytoja Gražina, augino du sūnus. Tačiau ilgainiui Algimantas Švažas Vilniumi ėmė bodėtis, jam, atviro ir tiesaus būdo, klastos ir apgaulės, apsimetinėjimo nepakenčiančiam žemaičiui, atgrasūs buvo biurokratizmas, perdėtas formalizmas, apsimestinis mandagumas ir pataikavimas. Todėl stengėsi ištrūkti iš miesto, kuriuo jaunystėje taip žavėjosi. Įsigiję sklypą Dzūkijoje, netoli Marcinkonių, jiedu su žmona ilgainiui ten įsirengė tikrą meno ir grožio salą, supamą Ūlos slėnio ir vaizdingų Dzūkijos peizažų. Čia dailininkas praleido daug kūrybingų mėnesių, čia atsidėjo dar vienai - poezijos deivei. Iš savo piešinių bei eilėraščių sukūrė rankraštinę knygą „Alka. Mintys ir deivės", kuri ir liko neišleista, tik atskirais egzemplioriais, paties autoriaus pagamintais, artimiems žmonėms padovanota.

Taip susiklostė likimas, kad gyvendami kartu, dalindamiesi kūrybos sumanymais, Algimantas ir Gražina Švažai bendros parodos nesurengė. Ji įvyko tik 2005 metais, jau po dailininko mirties. Ją išsamiai apžvelgusi menotyrininkė A. Dapkutė apie Algimantą Švažą teigė: „Dailininkas dirbo savo atrasta mišria grafikos technika, kuri leido jam improvizuoti linija, štrichu, apibendrinti ir kartu pabrėžti atskiras detales. Ypač veikia dideli formatai, galingas rankos mostas lapo erdvėje. Aiškūs siluetai kupini visokių ženklų, gausybė ornamentikos - daug persipynimų vientisos formos viduje: (...) Viduje juda, o visuma išlieka statiška - kokia įtampa, kokia formos gyvastis!"

 Ir dar vienas šios menotyrininkės pastebėjimas, pabrėžiantis Algimanto Švažo talento savitumą: „...Mus veikia spinduliuojanti iš kūrinio visumos pirmapradė mįslinga meninė jėga - tarsi slaptažodis, padedantis suvokti esmę. Įtaigą A. Švažo kūriniuose lemia gyvybę teikiantis kūrybinis dinamizmas."

            Daug savo darbų Algimantas Švažas yra palikęs saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, jų yra įsigiję Sorbonos ir Stokholmo universitetai, Amerikoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, taip pat Lietuvos miestuose gyvenantys kolekcininkai.

100-mečiui

Kontaktai

Akmenės rajono Papilės

seniūnijos rėmimo fondas
Kodas 153091222
J. Basanavičiaus g. 23, Papilė,

LT-85243, Akmenės r. sav.
Tel./faks. (8 425) 32633
El. paštas antanas@vaicius.lt

2009 - 2017 © Papilės kraštas