2017 rugpjūčio 18 d.

Turizmas

Bažnyčios

Papilės Šv. Juozapo bažnyčia. Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

Gamtos paminklai

Penkiolikakamienė liepa Rudikių ąžuolas Užbrasčių ąžuolas

Jurakalnis

Į pietus nuo senųjų kapinių, kairiajame Ventos krante, stūkso išvaizdus medžiais apaugęs gūbrys, nuo skardžio atskirtas gilia griova, nueinančia į Ventos upės slėnį - tai Jurakalnis

Juros periodo atodanga

Ventos upės slėnio šlaituose ir Jurakalnio griovoje yra 9 juros periodo uolienų atodangos. Jura vadinamas vidurinis mezozojaus eros etapas, prasidėjęs prieš 205 milijonus metų ir trukęs apie 60 milijonų metų

Malūnai

Augustaičių malūnas Papartynės malūnas Papilės malūnas Pašilės malūnas Rudikių malūnas

A. Martyšiaus kaimo turizmo sodyba

Kaimo turizmo sodyba „Svajoklių slėnis“

Muziejai

Simono Daukanto memorialinis muziejus. Lazdynų Pelėdos muziejus

Paminklai

S. Daukanto paminklas. S. Daukanto kapas. Paminklas 1863-1864 m.sukilėliams Biliūniškėse. Paminklinis akmuo Užbrasčių kaime 1863 m. laisvės kovotojams atminti.

Parkai

Eglesių parkas, Kairiškių parkas, Klaišių buvusio dvaro parkas, Meškėnų buvusio dvaro parkas, Papilės parkas, Papilės vardinis ąžuolynas, Paragių parkas

Piliakalniai

Sustojus Papilėje, viename seniausių Žemaitijos miestelių, pirmiausia derėtų užkopti ant dviejų piliakalnių, tolimos istorijos liudininkų.

Apžadų kapeliai

Kelio Tryškiai - Viekšniai atkarpoje, už Kairiškių gyvenvietės, veda lauko keliukas į Apžadų kapelius.

Marija Lastauskienė

 Leopoldas Rozga. „Papilė širdyse ir likimuose"

 

Talentas epochų vėtrose

Marija Lastauskienė

1872 05 15 - 1957 07 19

 

Kalbant apie Lazdynų Pelėdos kūrybą, dažniausiai turima galvoje ir analizuojama vyresniosios iš seserų Ivanauskaičių - Sofijos Pšibiliauskienės - kūryba. Penkeriais metais jaunesnei Marijai Lastauskienei likimas lėmė sulaukti ilgesnio amžiaus, ir parašė ji daugiau stambių kūrinių, pirmiausia - romanų. Tačiau jos kūriniai gal ne tiek įtaigūs ir emocionalūs, nes dalis jų sesers išversti iš lenkų kalbos, o jų veiksmas dažniau plėtojamas miestuose, provincijos skaitytojui menkiau pažįstamoje aplinkoje. Daugiau kaip pusę amžiaus Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynuose pragulėjo ir tik 1996 m. buvo išspausdintas Marijos paskutinis romanas, beje, parašytas jau lietuviškai, „Praeities šmėklos".

Marija į pasaulį atėjo Šiauliuose, kur tėvai ilgesniam laikui apsistojo grįždami iš Vokietijos, po nutrauktų tėvo Nikodemo Ivanausko studijų Miuncheno dailės akademijoje. Į suremontuotą Paragių sodybą šeima Mariją atsivežė jau penkerių metų mergaitę. Čia ji augo dešimtmetį, kol, eidama šešioliktuosius, buvo išsiųsta mokytis siuvėjos amato į Šiaulius, o dar po trejų metų išvyko į Varšuvą, pas tetą, kuri turėjo privačią siuvyklą bei rankdarbių dirbtuvę.

Dar po devynerių metų Marija išvažiavo darbo ieškoti į Peterburgą, čia irgi laukė toks pat sunkus ir menkai atlyginamas triūsas Paršukovo papuošalų dirbtuvėje. Literatūrinę kūrybą pradėjusi anksti, nuo 17 ar 18 metų, Peterburge dirbdama po 12 valandų, ji apskritai nebeturėjo galimybių rašyti. Tačiau suartėjo su socialdemokratinėmis nuotaikomis užsikrėtusių studentų bendruomene, 1903 m. ištekėjo už aktyviai socialdemokratines idėjas propagavusio studento iš Baltarusijos, dešimčia metų jaunesnio V. Lastausko. Caro valdžiai ėmus represuoti 1905 m. sukilimo dalyvius bei agitatorius, šeima pasitraukė į Paragius. Marija kurį laiką dirbo kaip keliaujanti siuvėja, yra žinoma, jog darbavosi Pavirvytės dvare, gausioje ir šviesioje Paulavičių šeimoje. Matyt, yra dirbusi ir Santeklių dvare, nes pažino ir viename iš savo kūrinių, apysakoje „Karalaitė Lėlė", sakoma, pavaizdavo šiame dvare užaugusią talentingą menininkę, audėją Oną Bagnickaitę.

Skurdo užguita, M. Lastauskienė netrukus išvažiuoja uždarbiauti į Rygą, apie 1907 m. persikelia į Vilnių. Čia galėjo daugiau laiko skirti meninei kūrybai, praaugo dukterys, tačiau šeima iširo. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse abi seserys vėl sugrįžo į vaikystės lizdą Paragius. M. Lastauskienė slaugė tuberkulioze sergančią motiną ir prižiūrėjo varganą ūkį. Buvo vegetarė, gailėdavo gyvūnų, net iš silpnumo ar senatvės nebeatsistojantį arklį girdydavo iš dubens. Žinodami jos gailestingumą, kaimiečiai į Paragius atnešdavo namie įgrisusius katinus, vokiečių kariškiai kartą atgabenę dvi miške sugautas lapes, kurias Marija neva netyčia paleidusi, sukeldama kariškių pasipiktinimą. Norėdama  prasiblaškyti, pėsčia nueidavo į Žarėnus-Latvelius, kur už dvarininko Liutiko buvo ištekėjusi teta, tėvo N. Ivanausko sesuo. Sako, bežingsniuojant tris dešimtis kilometrų pro Papilę, Kinkius, per gūdžius miškus, jai kildavę kūrybinių sumanymų, vaizduotėje išryškėdavę būsimų herojų portretai, apsakymų bei romanų siužetų vingiai.

Kaip ir seseriai Sofijai, Marijai Lastauskienei Paragiuose irgi buvo liūdesio dienos. Palaidojo 1918 m. motiną, paskui - brolį Gustavą, 1926 m. į Tryškių kapines išlydėjo seserį Sofiją ir liko slaugyti jau garbaus amžiaus sulaukusio tėvo. Gyvenimą dar aptemdė politiniai įvykiai. Tais pačiais 1926 m. įvyko valstybės perversmas, atėjusi tautininkų valdžia įvykdė mirties nuosprendį keturiems Lietuvos komunistų partijos veikėjams. Mirties bausme buvo nuteistas ir M. Lastauskienės žentas, dukters Onos vyras Pijus Glovackas. M. Lastauskienės prašomas, prezidentas A. Smetona jam mirties bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. Žentui malonės prašė ir buvęs sutuoktinis V. Lastauskas, tačiau jo prašymas buvo atmestas.  protestuodamas V. Lastauskas emigravo į sovietinės imperijos dalimi tapusią Baltarusiją, vėliau, prasidėjus masinėms Stalino represijoms, buvo suimtas, ištremtas į Saratovą, paskui į Šiaurę. Ten išsekęs ir pasiligojęs, V. Lastauskas 1942 m. mirė. Žentą P. Glovacką iš kalėjimo paleido tik 1939 metais, jis žuvo 1941 m. vasarą, traukdamasis nuo hitlerinės kariuomenės.

Tėvą Marija slaugė ir karšino iki jo mirties 1931 m. sausio 23 d. Paragiuose ji parašė bene stambiausius savo kūrinius - romanus „Šviesuliai ir šešėliai" bei „Šiaurės sostinėje", pagrįstus Peterburgo prisiminimais. Klausydamasi tėvo pasakojimų, apie 1930 metus parašė paskutinį savo romaną „Praeities šmėklos", kuris parengtas spaudai ir išleistas tik 1996 metais. Apie šį savo gyvenimo tarpą M. Lastauskienė pati yra rašiusi: „Mano vargai vis nesibaigė. Tėvas, sulaukęs gilios senatvės, visai įgulė. Ilgais vakarais, sėdėdama prie jo lovos, daug kalbėdavau su juo. Jis man daug papasakojo apie mūsų šeimos praeitį, ir, besiklausydama jo pasakojimų, parašiau romaną „Praeities šmėklos". Artimieji jame atpažįsta ir tėvą N. Ivanauską, ir nemažai kitų tikrų šio krašto gyventojų, dalyvavusių 1863 metų sukilime. Jaunesniajai dukrai Stasei ištekėjus už melioracijos inžinieriaus Kazio Matulio, šeima persikėlė į Kauną, netrukus ten apsigyveno ir motina.

Nepaisant senyvo amžiaus, Marija Lastauskienė noriai dalyvaudavo Telšių literatų susiėjimuose, važiuodavo į jaunesnių kūrėjų rengiamus literatūrinius vakarus. Ir to meto nuotraukose ji vis juodais rūbais, kuriuos vilkėjo nuo motinos mirties iki pati išeidama iš šio pasaulio. Paskutinį dešimtmetį rašytoja gyveno Kaune, ten mirė ir palaidota.

Kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėja dvi autorės, seserys Ivanauskaitės, ilgai Lietuvoje nežinota, šią paslaptį tik apie 1930 metus atskleidė Liudas Gira. Net patyrę ir akyli literatūros kritikai ne visuomet nustato, katras kūrinys parašytas Sofijos, o katras Marijos. Neabejotina, kad seserys viena kitą papildė, dalijosi savo gyvenimo patyrimu ir dvasiniais pergyvenimais, gal - ir kūrybiniais sumanymais. Abi seserys buvo iš esmės savamokslės, tačiau puikiai mokėjo lietuvių kalbą, rašė vaizdingai, įtaigiai, gyvai. Marijai daugiau teko pergyventi socialinių ir politinių permainų, regėti dar vieną karą, okupacijas, tautiečių trėmimus, keletą metų liepsnojusį pilietinį karą. Bet tiems epochos gūsiams pavaizduoti jėgų jau nepakako

100-mečiui

Kontaktai

Akmenės rajono Papilės

seniūnijos rėmimo fondas
Kodas 153091222
J. Basanavičiaus g. 23, Papilė,

LT-85243, Akmenės r. sav.
Tel./faks. (8 425) 32633
El. paštas antanas@vaicius.lt

2009 - 2017 © Papilės kraštas