2017 rugpjūčio 18 d.

Turizmas

Bažnyčios

Papilės Šv. Juozapo bažnyčia. Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

Gamtos paminklai

Penkiolikakamienė liepa Rudikių ąžuolas Užbrasčių ąžuolas

Jurakalnis

Į pietus nuo senųjų kapinių, kairiajame Ventos krante, stūkso išvaizdus medžiais apaugęs gūbrys, nuo skardžio atskirtas gilia griova, nueinančia į Ventos upės slėnį - tai Jurakalnis

Juros periodo atodanga

Ventos upės slėnio šlaituose ir Jurakalnio griovoje yra 9 juros periodo uolienų atodangos. Jura vadinamas vidurinis mezozojaus eros etapas, prasidėjęs prieš 205 milijonus metų ir trukęs apie 60 milijonų metų

Malūnai

Augustaičių malūnas Papartynės malūnas Papilės malūnas Pašilės malūnas Rudikių malūnas

A. Martyšiaus kaimo turizmo sodyba

Kaimo turizmo sodyba „Svajoklių slėnis“

Muziejai

Simono Daukanto memorialinis muziejus. Lazdynų Pelėdos muziejus

Paminklai

S. Daukanto paminklas. S. Daukanto kapas. Paminklas 1863-1864 m.sukilėliams Biliūniškėse. Paminklinis akmuo Užbrasčių kaime 1863 m. laisvės kovotojams atminti.

Parkai

Eglesių parkas, Kairiškių parkas, Klaišių buvusio dvaro parkas, Meškėnų buvusio dvaro parkas, Papilės parkas, Papilės vardinis ąžuolynas, Paragių parkas

Piliakalniai

Sustojus Papilėje, viename seniausių Žemaitijos miestelių, pirmiausia derėtų užkopti ant dviejų piliakalnių, tolimos istorijos liudininkų.

Apžadų kapeliai

Kelio Tryškiai - Viekšniai atkarpoje, už Kairiškių gyvenvietės, veda lauko keliukas į Apžadų kapelius.

Nikodemas Ivanauskas

Leopoldas Rozga. „Papilė širdyse ir likimuose"

 

Sodraus talento blyksniai

Nikodemas Ivanauskas

1844 (?) - 1931 01 23

 

Paragių dvaro savininkas Nikodemas Ivanauskas ilgai buvo minimas tik kaip rašytojų Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės, savo kūrybą skelbusių bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, tėvas. Tačiau N. Ivanausko būta ir gabaus bei darbštaus dailininko. Būtent dėl meninės kūrybos Nikodemo Ivanausko asmenybės šviesa prasismelkia ne tik pro Tryškių kapinių žemelę, bet ir pro dešimtmečių klodus, ji tyrinėjama, kaskart iš naujo atrandama.

Manoma, jog Ivanauskų giminė persikėlė iš dabartinės Baltarusijos ir įsikūrė Lietuvoje apie XVII amžiaus pradžią ar vidurį. Nikodemo tėvas Ksaveras Ivanauskas, Šiaulių apygardos bajorų vadovas, iš tėvų buvo paveldėjęs Meškių ir Paragių dvarus. Kol neaptikta tikslių duomenų, spėjama, kad Nikodemas Ivanauskas gimė Paragiuose 1844 metais. Buvo mokomas namuose, paskui baigė gimnaziją. Regis, dar jaunas dalyvavo 1863 m. sukilime - bet ne tiek iš įsitikinimų, kiek dėl asmeninių paskatų. Buvo pamilęs Karoliną Pečkevičiūtę, kurios tėvas buvo aktyvus sukilimo dalyvis, už tai sumokėjęs tremtimi į Sibirą ir dvaro konfiskavimu.

Dar gimnazijoje pasireiškė neeiliniai Nikodemo Ivanausko gebėjimai piešti, tačiau jis pakluso pareigai grįžti į tėviškę ir rūpintis gimtąja sodyba. (Tėvas buvo miręs 1850 metais.) Sukilimą numalšinus, Nikodemas Ivanauskas priverstas laikinai pasitraukti iš gimtinės, išvyksta į Peterburgą ir ten apie porą metų studijuoja Dailės akademijoje, tačiau jos nebaigia ir grįžęs veda, po metų, 1867 m. rugsėjo 28 d., susilaukia pirmosios dukters Sofijos. Dar po metų šeima išnuomoja dvarą ir išvyksta į Miuncheną. Nikodemas Ivanauskas ten pradeda studijuoti Karališkojoje dailės akademijoje, atliekamu laiku gauna užsakymų retušuoti fotografijas, žmona mokėjo gražiai siuvinėti ir megzti, tad uždirbdavo atlikdama parduotuvių užsakymus. Pirmuosius trejetą metų nuomininkai reguliariai siųsdavo rentą.

Tačiau ketvirtaisiais metais Paragiuose reikalai pašlijo, nutrūko nuomos pinigų srautas,prasidėjo bylinėjimasis teismuose. Šeimai teko grįžti namo. Paragiuose Nikodemas Ivanauskas išvydo liūdną vaizdą: neseniai iš sudegusių rūmų perstatytas gyvenamasis namas buvo reikalingas didelio remonto, reikėjo keisti sienojus, perdengti stogą. Buvo iškirstas dvaro miškas. Tokiomis sąlygomis Paragiuose gyventi nebuvo įmanoma, Ivanauskai apsistojo Šiauliuose, čia jie 1872 m. birželio 1 d. susilaukė dukters Marijos, dar po ketverių metų - sūnaus Gustavo. Pinigų reikėjo skubiai ir daug - ir pragyvenimui, ir sodybos atstatymui, ir bylinėjimuisi teismuose. Šeimos galva priverstas imtis amatininko verslo. Juolab, kad užsakymų buvo gausu - nupiešti kryžiaus kelio stotelėms paveikslus, atnaujinti altorius bažnyčiose. Sodybos remontas užtruko, tad šeima į Paragius grįžo tik 1881 ar 1882 metais.

Vis dėlto Nikodemas Ivanauskas nepamišo tikrojo pašaukimo, matyt, rasdavo laiko ir tapybai, 1873 m. vieną paveikslą eksponavo Peterburgo dailės akademijoje, o 1876 m. parodoje Varšuvoje buvo eksponuojami prieš metus sukurti jo paveikslai „Sugrįžimas" ir „Tarp undinių". Penketas N. Ivanausko paveikslų buvo pristatomi 1904 m. parodoje Varšuvoje. Dailininkas taip pat skaptavo skulptūras iš medžio, rašė eilėraščius ir prozą. Su šeima kartais išvykdavo į Krokuvą bei Varšuvą.

Matyt, kad per tuos apsilankymus Lenkijoje susipažino su rašytojomis Eliza Ožeškiene bei Marija Konopnicka, vėliau ne vienerius metus su jomis susirašinėjo, bent taip išsiverždamas iš kasdienybės rūpesčių ir provincijos rutinos. Buvo pažįstamas ir susirašinėjo su šviesiais ir veikliais to meto lietuvių rašytojais Vaižgantu ir L. Gira.

Po remonto, kuris buvo atliktas prastai, Paragiuose atsirado dirbtuvė pačiam dailininkui, kaimo žmonių vadinta „maliarne", joje dailininkas per dienas triūsdavo, kartkartėmis užsirūkydamas ilgą pypkę. Vėl teko imtis bažnyčių užsakymų - atnaujinti nuo amžiaus išblukusius paveikslus, piešti naujus, kurie nereikalavo kūrybiškumo, fantazijos polėkio. Sakoma, jog Nikodemo Ivanausko pieštos kryžiaus kelio stotelės Viekšnių bažnyčioje, pasak kanauninko V. Gauronskio, N. Ivanausko tapytas ir didžiojo altoriaus paveikslas Šiaudinės bažnyčioje.

Vis dėlto romantika sieloje ruseno, šviesūs iliuzijų blyksniai sušvisdavo kaip žaibai - ir kaip žaibai užgesdavo. Buvo sumanymas kasti kanalą aplink visą dvarą, tuo kanalu, po arkiniais grakščiais tilteliais, būtų irstomasi dailiomis valtimis. Deja, tokiam sumanymui reikėjo didelių pinigų ir gausios darbininkų armijos, tad svajonė liko neįgyvendinta.

Nors aktyviai visuomenės gyvenime ir politikoje nedalyvavo, 1905 m. buvo siunčiamas į Rusijos Dūmą. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido su abiem dukterimis Paragiuose, ilgainiui sumažėjo ir dvaro valdos, iš kadaise valdytų 300 hektarų beliko 105 hektarai. Vienas po kito į amžinybę buvo pašaukti žmona, sūnus ir vyresnioji dukra Sofija. Pasiligojęs dvarelio savininkas ir dailininkas N. Ivanauskas karšinosi Paragiuose dukters Marijos slaugomas ir jai daug papasakojo apie giminės praeitį, apie 1863 m. sukilimo įvykius. Iki žilos senatvės tapė, kai nebepajėgdavo pasiekti didelio paveikslo viršaus, apversdavęs drobę ir tapydavęs toliau. Mirė Nikodemas Ivanauskas Paragiuose ir buvo palaidotas Tryškių kapinėse, šalia tėvo bei žmonos.

Pasak bene nuosekliausiai N. Ivanausko palikimą tyrinėjančios V. Ščiglienės, įvairiuose Lietuvos muziejuose yra išlikę 19 bajorų kilmės provincijos dailininko Nikodemo Ivanausko kūrinių, tačiau keleto jam priskiriamų darbų autorystė ginčytina. 1940 m. dvarą nacionalizuojant, Paragiuose paimti tik 4 paveikslai, jų būta M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos fonduose, deja, iš čia paveikslai yra dingę. Kairiškių mokyklos kraštotyrininkai ir Telšių „Alkos" muziejus yra užrašę Nikodemą Ivanauską pažinusių žmonių prisiminimų, periodikoje išbarstyta jo literatūrinė kūryba. Vienas jo apsakymas, išverstas į lietuvių kalbą, paskelbtas 2007 metais žurnale „Metai".

100-mečiui

Kontaktai

Akmenės rajono Papilės

seniūnijos rėmimo fondas
Kodas 153091222
J. Basanavičiaus g. 23, Papilė,

LT-85243, Akmenės r. sav.
Tel./faks. (8 425) 32633
El. paštas antanas@vaicius.lt

2009 - 2017 © Papilės kraštas