2017 birželio 24 d.

Turizmas

Bažnyčios

Papilės Šv. Juozapo bažnyčia. Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

Gamtos paminklai

Penkiolikakamienė liepa Rudikių ąžuolas Užbrasčių ąžuolas

Jurakalnis

Į pietus nuo senųjų kapinių, kairiajame Ventos krante, stūkso išvaizdus medžiais apaugęs gūbrys, nuo skardžio atskirtas gilia griova, nueinančia į Ventos upės slėnį - tai Jurakalnis

Juros periodo atodanga

Ventos upės slėnio šlaituose ir Jurakalnio griovoje yra 9 juros periodo uolienų atodangos. Jura vadinamas vidurinis mezozojaus eros etapas, prasidėjęs prieš 205 milijonus metų ir trukęs apie 60 milijonų metų

Malūnai

Augustaičių malūnas Papartynės malūnas Papilės malūnas Pašilės malūnas Rudikių malūnas

A. Martyšiaus kaimo turizmo sodyba

Kaimo turizmo sodyba „Svajoklių slėnis“

Muziejai

Simono Daukanto memorialinis muziejus. Lazdynų Pelėdos muziejus

Paminklai

S. Daukanto paminklas. S. Daukanto kapas. Paminklas 1863-1864 m.sukilėliams Biliūniškėse. Paminklinis akmuo Užbrasčių kaime 1863 m. laisvės kovotojams atminti.

Parkai

Eglesių parkas, Kairiškių parkas, Klaišių buvusio dvaro parkas, Meškėnų buvusio dvaro parkas, Papilės parkas, Papilės vardinis ąžuolynas, Paragių parkas

Piliakalniai

Sustojus Papilėje, viename seniausių Žemaitijos miestelių, pirmiausia derėtų užkopti ant dviejų piliakalnių, tolimos istorijos liudininkų.

Apžadų kapeliai

Kelio Tryškiai - Viekšniai atkarpoje, už Kairiškių gyvenvietės, veda lauko keliukas į Apžadų kapelius.

Vladas Sirutavičius

 

Leopoldas Rozga. "Papilė širdyse ir likimuose"

 

Gyvenęs ir dirbęs Lietuvai"

Vladas Sirutavičius

1877 04 05 - 1967 07 12

 

Žymus pramonės plėtros tarpukario Lietuvoje iniciatorius Vladas Sirutavičius gimė ir augo Kairiškių dvare, kurį XIX a. viduryje buvo įsigiję tėvai. 1895 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir kitais metais įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą, tačiau po metų perėjo į Technologijos institutą ir jame 1905 m. įgijo inžinieriaus technologo diplomą. Nuo pat studijų pradžios įsijungė į slaptą studentų draugiją, kėlusią sau tikslą - ugdyti lietuvių tautos savimonę ir šviesti visuomenę. Vienas iš grupės deklaruojamų siekių buvo grįžus į Lietuvą pritaikyti savo žinias ir gabumus. Peterburge gyveno viename bendrabučio kambaryje su būsimu pirmuoju Lietuvos prezidentu A. Smetona. Kaip vienas pirmųjų draugijos konkrečių darbų, buvo P. Avižonio „Lietuviškos gramatikos" išleidimas 1898 metais. Tais pačiais metais bendraminčiai V. Sirutavičių delegavo į „Varpininkių" suvažiavimą Vilniuje.

            Tuo pačiu metu Vlado Sirutavičiaus pažiūros įgavo ryškiai socialdemokratinį pobūdį, jis ne tik įstojo į LSDP, bet per porą metų buvo vienu iš partijos lyderių, centro komiteto nariu, dalyvavo visuose partijos suvažiavimuose bei konferencijose, rengė pranešimus ir socialistinio turinio brošiūras, su Steponu Kairiu parengė pirmą socialdemokratinio laikraščio „Darbininkų balsas" numerį. Spėjama, kad 1902 m. Sirutavičių dvare, Kairiškiuose, įvyko penktasis LSDP suvažiavimas, patvirtinęs partijos programą, kurioje pirmą kartą įvardintas siekis sukurti demokratinę ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1904 m. Kairiškiuose įvyko „lietuvių socialdemokratų jaunuomenės" konferencija, kurioje dalyvavo 12 bendraminčių, daugiausia - studentų. Tartasi, kaip efektyviau veikti augančios politinės įtampos sąlygomis. Dalyvaudamas 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, Vladas Sirutavičius ypač aktyviai stengėsi, kad būtų suformuluoti konkretūs politiniai reikalavimai.

            Jau studijų metais, kaip praktikantas, V. Sirutavičius dirbo Vilniaus elektrinės statyboje ir privačiose įmonėse, o baigęs studijas neilgai dirbo Berlyne, ten įgijo centrinio  šildymo ir ventiliavimo sistemų montavimo patirties, grįžęs žinias pritaikė rengdamas visuomeninių pastatų šildymo sistemas. Nuslūgus pasipriešinimo cariniam režimui bangai, Vladas Sirutavičius grįžo prie studijų metais puoselėtos idėjos stiprinti Lietuvą, ugdyti jos pramonę, kuri perdirbtų vietines žaliavas. Taip 1910 m. suprojektavo ir nepaprastai greitai, per metus, pastatydino Kairiškiuose kartono fabriką, kuris būtent ir gamino produkciją iš lietuviškos medienos. Nepalaužė V. Sirutavičiaus ryžto ir karas, kaizerinės Vokietijos kariuomenės savivaliavimas. Nusiaubtą įmonę pavyko greitai atkurti ir patobulinti, ji veikė visus tarpukario metus. Kairiškiuose pagamintas kartonas iki 1933 m. buvo eksportuojamas į Angliją ir, regis, į Skandinaviją. Medienos žiemą priveždavo aplinkinių kaimų ūkininkai, taip gaudami papildomų pajamų, o fabrikas išlaikė apie 60 darbo vietų. Plėsdamas gamybą, Vladas Sirutavičius Kapėnuose įsteigė fabriko filialą ar cechą, kuriame įdarbino iš Kauno parsikviestą popieriaus pramonės specialistą V. Tamkevičių. Fabriko mechanizmus suko Virvytės upės vanduo. Vasarą arba viduržiemį, upei nusekus, darbininkus V. Sirutavičius nukreipdavo į dvaro laukus, bet mokėdavo kaip ir už darbą įmonėje. Ilgainiui buvo įsigytas laivo variklis, tad darbas nebesutrikdavo.

            Inžinierius sumaniai tvarkė ir iš tėvų perimtą dvarą, išplėtė jo žemes, 119 hektarų plote įrengė uždaro drenažo sistemą. Dvaras laikė apie 100 melžiamų karvių.

            Suskilus Lietuvos socialdemokratų partijai, vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjus partijų varžytuvėms dėl valdžios, Vladas Sirutavičius nuo politinės veiklos nusišalino. Jis visaip padėjo besistengiančioms savivaldybėms Papilės, Akmenės valsčiuose, buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, tačiau visos jo kadencijos neišbuvo. Būta kalbų, jog kviestas į Kauną vadovauti vienai iš ministerijų, tačiau atsisakęs.

            Tačiau Kairiškiuose sumaniam ir veikliam gamybos organizatoriui darėsi ankšta. Pasitelkęs Šiaulių apskrities vadovus ir sulaukęs jų pritarimo, Vladas Sirutavičius užsimojo plėtoti statybinių medžiagų (plytų, stogų dangos) gamybą, įsteigė akcinę bendrovę „Molis", kuri 1937 m. Daugėliuose, šalia Kuršėnų, pastatė ir paleido našią plytinę, kūrenamą vietiniu kuru - durpėmis. Pradinis įmonės našumas buvo numatytas 5 milijonai plytų per metus. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo baigtas statyti ir stogų dangos eternito fabrikas, buvo įsigyti įrengimai, deja jų sumontuoti ir paleisti nebesuspėjo.

            Kartu su veikliais Šiaulių visuomenininkais Vladas Sirutavičius įsteigė bendrovę „Pastogė", turėjusią plėtoti stambių objektų statybas Šiauliuose. Tačiau spėjo pastatyti tik dalį sumanyto kultūros centro. Tos patalpos pravertė 1941 m. pradžioje, kai reikėjo priglausi hitlerininkų iš Klaipėdos išvarytą Šiaulių dramos teatrą, beje, iki šiol tose patalpose vaidinantį.

            Artėjant frontui iš rytų, V. Sirutavičius nerizikavo pasilikti ir pasitraukė į Vakarus, išvykdamas kaip paprastai, buvusiems dvaro darbininkams paspaudęs ranką. Emigravo su žmona Irena ir dukra Irena bei sūnumi Vytautu, o sūnus Jonas, likęs Lietuvoje, patyrė sovietinės okupacinės valdžios represijas.

            Ir emigracijoje kraštietis negalėjo be aktyvios visuomeninės veiklos, su bendraminčiais įsteigė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, vadovavo jo sekcijai, net tokiomis sąlygomis rengusiai Lietuvos ūkio atgaivinimo planus.

            Persikėlęs 1950 metais į Jungtines Amerikos Valstijas, Vladas Sirutavičius nepakeitė savo socialdemokratinių nuostatų, aktyviai reiškėsi Lietuvos socialdemokratų sąjungos ir Lietuvių inžinierių draugijos bei kitų organizacijų veikloje, buvo išrinktas Lietuvių inžinierių draugijos Bostono skyriaus garbės nariu. Mirė darbštusis kraštietis JAV, Bostono mieste.

100-mečiui

Kontaktai

Akmenės rajono Papilės

seniūnijos rėmimo fondas
Kodas 153091222
J. Basanavičiaus g. 23, Papilė,

LT-85243, Akmenės r. sav.
Tel./faks. (8 425) 32633
El. paštas antanas@vaicius.lt

2009 - 2017 © Papilės kraštas