Istorijų apie senąją Papilę beieškant
Kasdien praeitin nugrimzta mūsų krašto istorijai ypač vertingi prisiminimai apie tai, kaip buvo anksčiau, kuo tikėjo ir kaip gyveno mūsų ainiai, taip pat apie tai, kaip atrodė pats miestelis, kuriame gyvename. Turbūt vis dažniau susimąstome, ko reikėtų imtis, kad senosios tradicijos ir papročiai toliau būtų puoselėjami ir kad jaunuomenei būtų perduota senolių išmintis – juk žilos praeities liudininkai, jų prisiminimų aruodai ir sukauptos žinios dabar vertos aukso.
Taigi, bandant sudėlioti prisiminimų apie senąją Papilę mozaiką ir norint, kad ant mūsų krašto praeities nenusėstų istorinės užmaršties dulkės ir kad jaunoji karta žinotų, kokie istoriniai įvykiai ir (arba) neramumai vyko jų gimtosiose vietose, Simono Daukanto muziejuje bus pradėtas rašyti senųjų miestelio gyventojų prisiminimų apie Papilę dienoraštis. Rengdamiesi šiai muziejaus veiklai, tikimės, kad senieji Papilės miestelio gyventojai sutiks kartu leistis į jų praeities kelionę gimtosios vietos takais ir takeliais, o jei pūs palankūs vėjai, ateityje galbūt visų šių prisiminimų dienoraštį pristatysime visuomenei.
Įgyvendindama šį sumanymą, miestelio gyventojų prašau pabandyti sustabdyti savo prisiminimų tėkmę ir kartu „nutapyti“ senosios Papilės paveikslą – galbūt prisimenate, kokia anksčiau buvo Papilė, šv. Juozapo bažnyčia, mokykla (dabar gimnazija), Ventos upės pakrantės, miestelio aikštė ir kiti pastatai, kaip prabėgo jūsų vaikystės ir jaunystės metai miestelyje, kokia veikla užsiimdavo miestelio gyventojai, kokios būdavo šventės ir papročiai... Visa jūsų suteikta informacija labai pagelbėtų rašant prisiminimų apie senąją Papilę dienoraštį.
Esate labai laukiami Simono Daukanto muziejuje (muziejaus darbo valandomis) arba, jei pageidaujate, galiu atvykti pas jus į namus.
Papilės Simono Daukanto muziejaus vadovė-turizmo vadybininkė
Ernesta Šmukštaitė
