Naujienos / Archyvas

   Po Velykų darbai ir šventės nesibaigia. Šeštasis ketvirtadienis – Šeštinės. Labai sena žemdirbių šventė. Tą savaitę pirmadienis, antradienis ir trečiadienis vadinami Kryžiavomis dienomis. Seniau mėsos nevalgydavo, kai kurių darbų nedirbo, bet su procesijomis apeidavo laukus, lankė kryžius ir kapines. Žygiuojant į kapines pirmas eidavo būgnininkas, o prie jo iš kiemų išbėgę prisijungdavo pasipuošę kiti procesijos dalyviai. Laukų apėjimas – paprotys nuo neatmenamų laikų, kai tikėta, jog pavasarį laukų lankymas padeda magišku lanku apsupti pasėlius ir po to jau joks blogio demonas negalės jo peržengti. Procesijoje eidavo ir jauni, ir seni. Jei minia išmindydavo žaliuojančius laukus, būdavo laikoma palaiminimu. Merginos pindavo vainikų girliandas ir puošdavo jomis kryžius. Šeštinėse šeimininkės ruošdavo šeimynai po šešis pyragėlius, kiaušinius arba šešias kiaulės kojas. Šeštinės – ir mažųjų piemenėlių šventė. Todėl tądien tėvai stengdavosi mažuosius pavaduoti, kad nereikėtų ganyti visą dieną. Šiandien šių apeigų ne visada laikomasi, nes piemenukai karvių nebegano, laukus lanko galinga užsienietiška technika,- lieka vainikų pynimas, kryžių puošimas, kleckų virimas, maldos ir pramogos.

   Ir šiais metais, paskutinį pavasario sekmadienį „Apžadų kapeliuose“ surengti tradiciniai Šeštinių atlaidai – Kristaus žengimas į dangų, Žengimo į dangų iškilmė tradiciškai švenčiama Velykų laiko – šeštos savaitės ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Velykų. Lietuvoje ir kitose šalyse ji keliama į septintą Velykų laiko sekmadienį, kad tikintiesiems būtų lengviau joje dalyvauti.

     „Baigę valgyti, apaštalai su Jėzumi paskutinį kartą ateina ant Alyvų kalno. Lukas nurodo, kad kaip tik iš čia Jėzus galutinai iškeliauja – palaiminęs mokinius, pakyla į dangų ir dingsta debesyje. Tada angelai paskelbia, kad jis garbingai sugrįšiąs laikų pabaigoje. Biblijos vaizdiniuose Dievas dažnai perteikiamas kaip esantis apibrėžtoje vietoje, danguje, kurį manyta esant virš dangaus skliauto. Kita vertus, debesis Biblijoje – įprastinis apsireiškiančio Dievo artumo ženklas.

     Kokia šios scenos prasmė? Keturiasdešimt dienų, prisikėlusio Jėzaus fiziškai praleistų su savo mokiniais, buvo tikrai ypatingas ir laikinas laikotarpis, mokymo laikas, būtinas apaštalų tikėjimui Kristaus prisikėlimu sustiprinti.

     Taip pat reikėjo padėti suprasti, kad dėl Prisikėlimo Jėzus galutinai įžengė į savo Tėvo šlovę. Žinoma, Kristus ir toliau bus su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos, tačiau tai jau dvasinis buvimas. Jo žmogiškumas, kilęs iš šio pasaulio, visiškai sudvasintas ir išaukštintas dieviškojoje šviesoje. Todėl prisikėlęs Kristus yra visatos Valdovas, mūsų pačių prisikėlimo versmė ir naujos bei galutinės kūrinijos pradžios taškas.“

       Tokiomis mintimis ir priminimais „Apžadų kapeliuose“ per Šv. Mišias pasidalino kunigai - Kun., relig. m. mgr. Renatas LIUBERSKIS - Viešvėnų Švč. Trejybės parapijos klebonas, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektoriaus sekretorius, Telšių vyskupijos tribunolo notaras, kilęs iš Naujosios Akmenės, ir Tryškių Švč. Trejybės parapijos klebonas Darius POVILAITIS, bei Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikas.

ŠV. Mišių auką gražiai papuošė Ventos Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo Bažnyčios choras, vadovaujamas vargonininkės Jelenos Pakatilytės ir Tryškių bažnyčios choristai.

   Šios, 2017 m. šeštinės išsiskyrė tuo, kad ant šių „Apžadų kapelių“ pastatytas ir pašventintas naujas iškilus Žemaitiškas kryžius, kurio pastatymą inicijavo Nicių giminė. Įrašas kryžiaus lentoje skelbia "Sofijos ir Povilo Nicių bei visų kairiškiečių, tarnavusių dievui, tėvynei ir artimui atminti. 2017.m.Nicių giminė“

   Kad „Apžadų kapeliai“ yra mistinė vieta – rodo įvairūs ženklai: ąžuolas, iš kurio pagamintas kryžius buvo nugraužtas ir nuverstas bebrų buvusioje Nicių sodyboje, tiesiog bebrai padarė „gerą darbą“- beliko tik meistrui Dainiui Vaičiuliui išpildyti turinį. Netoli Kairiškių, Gimbetiškės kaime gyvenęs pamaldus keistuolis, norėjęs tapti kunigu, baigęs studijas VVU ir dirbęs Universiteto bibliotekoje, o vėliau dėl sveikatos ir namuose slaugomos mamos, dirbęs Šiaudinės kaimo bibliotekoje, Antanas Kristutis lyg nujausdamas savo išėjimą anapilin, išvakarėse aplankė savo pažįstamus geradarius, kurie jį globojo jo ligos ir negalios metu, nuvažiavo dviračiu į „Apžadų kapelius“ pasimelsti už juos. Ir atsitik tai, kad kitą rytą lankytojai rado jį ten prigludusį prie koplytėlės be gyvybės ženklų...

     Kaip ir kasmet, kairiškietės moterys išverda kleckų, jais vaišinami visi dalyvaujantys atlaiduose, po to seka kancertas – gegužinė, kaip ir kadais, žmonės sėdasi ant miško paklotės ir vaišinasi ir iš savo atsinešto lauknešėlio, bendrauja su senai sutiktais buvusiais kaimynais, atvykusiais iš toliau arba grįžusiais iš tolimų kraštų.

       Kad pirmoji pavasario lauko šventė sulauktų dėmesio, darniai talkino Kairiškių kaimo bendruomenės aktyviosios moterys ir vyrai: Danguolė Darginavičienė ir jos mama Adėlė Norbutienė virė kleckus - ne juokas pavaišinti apie 200 dalyvių, Vladislovas Perminas rūpinosi patogumais: suolai, stalai, net lauko tualetą atgabeno į miško aikštelę, Veronika Beniušienė ir jos komanda,- Ieva Čijunskienė, Kazimiera Serafimavičienė, Janina Plonienė, Irena Grišmanauskienė, Nijolė Prišmontienė, Vida Stankienė rūpinosi, kad kapinaitės ir koplytėlė būtų sutvarkytos ir papuoštos, - nupinti vainikai, padengti ritualiniai stalai, Justinos ir Sigito Bučių šeima pasirūpino choristų atvykimu, Petras Pikelis pasirūpino įgarsinimu. Organizatoriai dėkoja šiems ir kitaip prisidėjusiems geradariams, o taip pat Nicių giminei už moralinę ir materialinę pagalbą, nes tik sutelktas darbas ir geri norai jungia bendruomenę, skatina geranoriškumą ir pagalbą vieni kitiems.

                                 Kairiškių kaimo bibliotekos vyr. specialistė Janina Čibirienė