Leopoldas Rozga „Papilė širdyse ir likimuose"
Ištikimybė menui ir Žemaitijai
Algimantas Švažas
1933 09 13 - 2003 09 27
Keliomis dešimtimis eilučių aprėpti Algimanto Švažo asmenybę, kaip ir kūrybą - bergždžios pastangos. Nes ir jo talento sodrumas, ir prigimties veržlumas, veiklumas užburdavo kiekvieną, kas su Algimantu yra bendravęs. Tai buvo dailininkas profesionalas, nuo 1970 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, savo talentą išbandęs įvairiose vaizduojamojo meno srityse.
Gimė Algimantas Švažas Papilėje, čia augo, pokario metais lankė progimnaziją, o vidurinį išsilavinimą įgijo Vilniaus 2-ojoje berniukų gimnazijoje. Buvo sportiškas, gerai išlavinto kūno, tad nuo 1952 iki 1959 m. šoko „Lietuvos" valstybiniame akademiniame dainų ir šokių ansamblyje, su juo apkeliavo Lietuvą, aplankė daug SSRS miestų.
Šokėjo amžiui einant į pabaigą, A. Švažas apsisprendė tapti profesionaliu dailininku, nuo 1960 m. studijavo grafiką tuometiniame Vilniaus dailės institute. Studijas baigė 1966 m., bet jau nuo 1965 m. dirbo dailininku savaitraščio „Literatūra ir menas" redakcijoje, nuo tų pačių metų savo kūrinius eksponuodavo parodose.
Algimantas Švažas buvo sumanus organizatorius (dabar sakytume - vadybininkas), jeigu ko imdavosi, bemat atsirasdavo talkininkų, tad gerai jautėsi nuo 1975 m. dirbdamas Lietuvos menininkų rūmų Dailės skyriaus vadovu. Kol Menininkų rūmai buvo dabartinės Prezidentūros pastate, juose buvo ir A. Švažo darbo kabinetas. Kraštietis surengė daugiau kaip 300 Lietuvos ir užsienio menininkų autorinių ir kolektyvinių parodų. Prasidėjus tautinio atgimimo sąjūdžiui, subrendo idėja surengti Pasaulio žemaičių dailės parodą. Tarp jos organizatorių vienas iš aktyviausių buvo A. Švažas. Žemaičių parodų idėja prigijo, įvyko antroji, o trečiosios laureatu buvo pripažintas ir jis, Algimantas Švažas.
Nuolat besisukantis meno įvykių verpete, bendraujantis su didžiausiais autoritetais, A. Švažas buvo ir liko paprastas ir nuoširdus pašnekovas bei talkininkas, ypač žemaičiams, kraštiečiams. Surasdavo laiko atvykti į papilėniškių šventes. Su žemaičiais stengdavosi bendrauti tik žemaitiškai. Rengiant S. Daukanto atminimo muziejų, kilo mintis mažesniajame kambaryje eksponuoti Lietuvos menininkų darbus, vaizduojančius S. Daukantą arba iliustruojančius jo raštus. Apsilankęs Menininkų rūmuose ir prisistatęs, kad esu iš Akmenės krašto, buvau įdėmiai išklausytas. Kabineto šeimininkas sakė pasitikslinsiąs, kas iš dailininkų ką naujo S. Daukanto tema yra sukūrę, bet tvirtai pažadėjo: eksponatų bus. Ir iš tiesų, paveikslų atsirado, matyt, ne be kraštiečio įtaigos, autoriai juos padovanojo kuriamam muziejui ir dabar šie meno kūriniai trečias dešimtmetis atlieka taurią meninio ir tautinio švietimo misiją. Muziejuje yra ir paties Algimanto darbų, jis irgi domėjosi Daukanto pasauliu, sukūrė ciklą „Viešės". Aktyviai menininkas iš Papilės reiškėsi ir Žemaičių kultūros draugijos veikloje, rėmė žurnalą „Žemaičių žemė".
Papilės kraštietis buvo įvairiapusiškas menininkas, buvo kviečiamas apipavidalinti respublikines dainų šventes, sukūrė meninius sprendimus septyniems Lietuvos kino studijos filmams, tarp jų ir Akmenės rajone, Dabikinės dvare, filmuotam „Akmuo ant akmens", taip pat filmams „Sužeista tyla", „Smokas ir Mažylis", dalyvavo kuriant atgimimo laikais ypač prasmingai nuskambėjusią juostą „Skrydis per Atlantą". Yra iliustravęs apie dvi dešimtis knygų.
Ypač svarbioms temoms Algimantas Švažas skirdavo paveikslų ciklus. Jo meninę brandą ženklino 1968 m. sukurtas stambus raižinių ciklas „Lietuva", jam sukurti matyt įkvėpė su ypatinga jėga Lietuvoje nuskambėjusi J. Marcinkevičiaus draminė trilogija „Mindaugas", „Katedra" ir „Mažvydas", nes šioms temoms paskyrė estampų ciklus. Daugiau kaip penkias dešimtis lakštų aprėpia 1983 m. sukurtas ciklas „Senolių godos".
Dailininkas viešai simpatizavo senovės baltų tikėjimams, protėvių garbintiems dievams bei deivėms, kūrė senųjų dievų ir deivių panteoną „Deivių sutartinė", įdėmiai sekė ir nagrinėjo mokslininkės M. Gimbutienės raštus apie senąją lietuvių mitologiją.
Dailininkas turėjo senamiestyje savo studiją, su žmona, keramike ir Vilniaus dailės instituto dėstytoja Gražina, augino du sūnus. Tačiau ilgainiui Algimantas Švažas Vilniumi ėmė bodėtis, jam, atviro ir tiesaus būdo, klastos ir apgaulės, apsimetinėjimo nepakenčiančiam žemaičiui, atgrasūs buvo biurokratizmas, perdėtas formalizmas, apsimestinis mandagumas ir pataikavimas. Todėl stengėsi ištrūkti iš miesto, kuriuo jaunystėje taip žavėjosi. Įsigiję sklypą Dzūkijoje, netoli Marcinkonių, jiedu su žmona ilgainiui ten įsirengė tikrą meno ir grožio salą, supamą Ūlos slėnio ir vaizdingų Dzūkijos peizažų. Čia dailininkas praleido daug kūrybingų mėnesių, čia atsidėjo dar vienai - poezijos deivei. Iš savo piešinių bei eilėraščių sukūrė rankraštinę knygą „Alka. Mintys ir deivės", kuri ir liko neišleista, tik atskirais egzemplioriais, paties autoriaus pagamintais, artimiems žmonėms padovanota.
Taip susiklostė likimas, kad gyvendami kartu, dalindamiesi kūrybos sumanymais, Algimantas ir Gražina Švažai bendros parodos nesurengė. Ji įvyko tik 2005 metais, jau po dailininko mirties. Ją išsamiai apžvelgusi menotyrininkė A. Dapkutė apie Algimantą Švažą teigė: „Dailininkas dirbo savo atrasta mišria grafikos technika, kuri leido jam improvizuoti linija, štrichu, apibendrinti ir kartu pabrėžti atskiras detales. Ypač veikia dideli formatai, galingas rankos mostas lapo erdvėje. Aiškūs siluetai kupini visokių ženklų, gausybė ornamentikos - daug persipynimų vientisos formos viduje: (...) Viduje juda, o visuma išlieka statiška - kokia įtampa, kokia formos gyvastis!"
Ir dar vienas šios menotyrininkės pastebėjimas, pabrėžiantis Algimanto Švažo talento savitumą: „...Mus veikia spinduliuojanti iš kūrinio visumos pirmapradė mįslinga meninė jėga - tarsi slaptažodis, padedantis suvokti esmę. Įtaigą A. Švažo kūriniuose lemia gyvybę teikiantis kūrybinis dinamizmas."
Daug savo darbų Algimantas Švažas yra palikęs saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, jų yra įsigiję Sorbonos ir Stokholmo universitetai, Amerikoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, taip pat Lietuvos miestuose gyvenantys kolekcininkai.