Leopoldas Rozga. "Papil? širdyse ir likimuose"
Žmogus „tarp praeities ir ateities"
Simonas Daukantas
1793 10 28 - 1864 12 06
Antras šimtmetis, kai Papil? lenkiasi j? išgarsinusiam Simonui Daukantui. Trejet? met? gyvenimo saul?lydyje praleid?s Papil?je ir ?ia atgul?s amžinojo poilsio, jis Papil? ?raš? ? lietuvi? kult?ros istorij? visiems laikams. Kartu Daukantas yra prieštaringa lietuvi? kult?ros fig?ra, anot filosofo V. Radžvilo, didinga ir kartu tragiška, žmogus, gyven?s „tarp praeities ir ateities". S. Daukantas raš? apie savo tautos istorij?, jos kult?ros ir etnin? paveld?... b?simoms Lietuvos gyventoj? kartoms ir beveik netur?jo galimybi? bendrauti su savo meto visuomene, kuriai dar reik?jo pabusti ir prisikelti. Ir dabar S. Daukantas kiekvienam žinomas iš mokyklini? vadov?li?, ta?iau nedaugelis atsid?j? perskait? jo raštus. Prisiminkime, kaip iš naujo atrasdavome Simon? Daukant?, kai jo rašt? puslapius skaitydavo aktorius Laimonas Noreika!
Simonas Daukantas buvo gim?s Kalvi? kaime, netoli Lenkim?, mok?si Kretingos ir Žemai?i? Kalvarijos mokyklose. Suromantinant S. Daukanto biografij?, priimta sakyti bei rašyti, kad p?s?ias iš?jo ? Vilni?, kur 1916 m. baig? gimnazij? ir nuo t? pat met? studijavo literat?r? Vilniaus universiteto Literat?ros ir laisv?j? men? fakultete, po poros met? per?jo ? Moralini? ir politini? moksl? fakultet?. Baig?s studijas, nuo 1826 m. tarnavo Rygos generalgubernatoriaus raštin?je, nuo 1835 met? gyveno Peterburge, dirbo Senato Pirmajame administraciniame departamente, nuo 1837 iki 1850 met? dirbo Senato Tre?iojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto pad?j?ju. Nusilpus sveikatai, buvo vyskupo M. Valan?iaus pakviestas ? Varnius, ?ia gyvendamas pad?jo vyskupui redaguoti bažnytines knygas, pats reng? lotyn? - lietuvi? ir lenk? - lietuvi? kalb? žodynus. Apie 1855 metus S. Daukantas persik?l? ? Kurš?, pas gydytoj? P. Smuglevi?i?, gyvenus? Svirlaukyje, netoli dabartin?s Jelgavos. Nuo 1859 m. gyveno keliose Žemaitijos vietov?se, o 1861 m. v?lyv? ruden? apsistojo pas Papil?s parapij? administravus? kunig? Ignot? Vaišvil?. 1863 m. pavasar? šiose apylink?se didel? mast? ?gavo sukilimas prieš carin? Rusijos valdži?. Už tai, kad perskait? iš sakyklos sukil?li? manifest?, kunigas I. Vaišvila buvo valdžios ?kalintas, ta?iau M. Valan?iaus pastangomis ir jam laiduojant, 1864 m. ruden? paleistas. Gr?ž?s ? Papil?, I. Vaišvila dar rado S. Daukant? gyv?, bet po m?nesio palyd?jo ? paskutin? poilsio viet? piliakalnio virš?n?je.
Bene didžiausias S. Daukanto nuopelnas Lietuvai, lietuvi? tautai yra tai, kad jis pirmasis Lietuvos istorij? (Darbai sen?j? lietuvi? ir žemai?i?; 1822) paraš? lietuvi? kalba - iki tol apie Lietuvos istorij? buvo rašoma tik lenkiškai, dar - lotyniškai. Kiti jo didžiausi veikalai: Istorija žemaitiška (1836 - 1838), B?das senov?s lietuvi?, kaln?n? ir žemai?i? ir Pasakojimas apie veikalus lietuvi? tautos senov?je (1850). Iš j? vienintelis „B?das" buvo išspausdintas autoriui gyvam esant, 1845 metais. Savo raštuose S. Daukantas idealizavo lietuvi? tautos senov? - laikus, kol nebuvo ?sitvirtinusi baudžiava, laik?si nuomon?s, jog kalbos išlikimas pad?jo ir pad?s išlikti pa?iai tautai. Steng?si rašyti gyva, vaizdinga kalba, ?terpdamas grožinei literat?rai prilygstan?i? vaizd?, sen?j? giri? aprašym?. Pats ir talkinink? padedamas, Simonas Daukantas rinko lietuvi? pasakojam?j? ir dainuojam?j? tautosak?, daug jos panaudojo savo raštuose.
Daukantas laikytinas ir nepailstan?iu tautos šviet?ju, pareng? ir išleido 7 patarim? kaimo žmon?ms knygeles, vert? didaktinio pob?džio raštus iš lotyn? ir vokie?i? kalb?, pareng? lietuvi? kalbos vadov?l? Ab?c?l? lietuvi?, kaln?n? ir žemai?i? kalbos (1842).
Enciklopedijose Simonas Daukantas pristatomas kaip istorikas, šviet?jas, tautinio atgimimo žadintojas. Ir iš ties?, prasid?jus nacionaliniam atgimimui, ? Daukant? ir jo palikim? buvo atsigr?žta ir juo kur tik ?manoma, remtasi. Ta?iau S. Daukanto raštuose ir apibendrinimuose yra ir daugelio kit? moksl? apraišk?. Daukanto ?našas pripaž?stamas ir lietuvi? etnografijos, folkloristikos, psichologijos, etnologijos, sociologijos bei kit? moksl? užuomazgose. Tai ir bandyta atspind?ti rengiant pirm?j? S. Daukanto memorialinio muziejaus Papil?je ekspozicij?.
Viena iš silpn?j? viet? arba vienas iš faktori?, savaip atskyrusi? Daukant? nuo tautos, kuriai jis aukojo savo gyvenim? ir darb?, buvo tarmybi? prisodrinta jo rašt? kalba. Net Žemaitijos gyventojams Daukanto rašt? kalba n?ra lengvai suvokiama, k? besakyti apie kit? region? ir tarmi? atstovus. Ta?iau, pasak V. Merkio, „kai daugumai mokslinink? r?p?jo akumuliuoti lietuvi? kalbos lobius mokslo, lyginamosios kalbotyros reikalui, Daukantui r?p?jo kalbos gyvyb? ir ateitis." Jis buvo ?sitikin?s, kad netekusi kalbos, tauta netekt? ir savasties, ž?t?. Manoma, jog b?tent ?žvelgdamas lenk? kalbos ?tak? ir augan?i? gr?sm? neapsišvietusiai Lietuvos valstietijai, Daukantas ir atsisak? rašyti lenkiškai.
Nelengvai suvokiama, kod?l aukštindamas senov?s lietuvi? laisv? ir galimyb? patiems šeimininkauti savo žem?je, S. Daukantas skeptiškai vertino 1863 met? sukilim? ir teig?, kad jis nieko gero Lietuvai neduos. Gali b?ti, kad jo gyvenimo patirtis ir istoriko kompetencija leido suvokti, jog j?gos nelygios, jog menkai ginkluoti sukil?liai nepaj?gs pasipriešinti kariuomenei.
Tautinio atgimimo laikais nemažai S. Daukanto biografijos fakt? buvo romantizuota, idealizuojama. Taip, regis, iš ties? S. Daukantas nek?r? šeimos, kad b?t? laisvas dirbti t? darb?, kurio ?m?si, atlikti t? funkcij?, kuri? buvo nusibr?ž?s. Kartu Daukantas buvo ir realiai m?stantis žmogus, darbas Rusijos valdžios žinybose ne tik pad?jo jam kaupti istoriniams veikalams reikaling? duomen?, bet ir buvo pragyvenimo šaltinis bei sudar? galimyb? skirti l?š? kai kuriems nedideliems leidiniams išspausdinti. S. Daukanto rankraš?iai ir išlikusi bibliotekos dalis saugoma Lietuvi? literat?ros ir tautosakos institute, kuris, kaip ir Kauno literat?ros muziejus bei kitos žinybos, suteik? param? rengiant memorialinio muziejaus ekspozicij?. Atsikraustydamas ? Papil?, S. Daukantas savo tur?tos bibliotekos neatsivež?, ta?iau kai kuriuos savo raštus tur?jo, gal juos ir redagavo. Po jo mirties kunigas I. Vaišvila išsiunt? vyskupui M. Valan?iui Pasakojimo apie veikalus lietuvi? tautos senov?je rankrašt?, kur?, matyt, aukštasis ganytojas tik?josi išleisti, bet paskelbus spaudos lotyniškais rašmenimis draudim?, tai tapo ne?manoma.