Eglesių parkas yra 4 km. į šiaurės rytus nuo Papilės, tarp kelio Papilė-Kruopiai ir Šaltiškių tvenkinio, Eglesių kaimo šiaurės rytinėje dalyje. Bendras plotas - 2,7 ha. Eglesių dvarą 1906 m. vasario 3 d. pirko Aleksandro Godlevskio dukra Zofija Bučekienė. Jos vyras Emanuelis Bučekas buvo girininkas, labai mylėjo gamtą, todėl prie savo dvaro sodino įvairius medžius, tiek vietinės kilmės, tiek atvežtinius. Po antrojo pasaulinio karo savininkas pasitraukė iš savo dvaro, todėl dvaras ir parkas liko neprižiūrimi. Kolūkiniais laikais parką prižiūrėjo S. Daukanto kolūkis, nes greta buvo kontora ir centrinė gyvenvietė. Dvaro pastatų nebėra. Dabartiniu metu parkas prižiūrimas seniūnijos, jį tvarko iš viešųjų darbų paskiri darbininkai, be to prieš renginius talkas rengia Eglesių kaimo bendruomenė. Jame auga paprastieji uosiai, klevai, liepos, ąžuolai, tuopos, gudobelės, alyvų ir Vanhuto lanksvos krūmai, buvusio sodo likučiai. Iš retesnių medžių auga veimutinė pušis, Sukačiovo maumedžiai, paprastieji bukai, pilkasis ir 3 sidabriniai kėniai, paprastasis skirpstas, baltažiedis vilkmedis, paprastoji vinkšna, 2 melsvosios pacūgės, melsvoji dygioji eglė, raudonasis ąžuolas, 2 totoriniai klevai, vakarinės tujos. Parkas mėgiamas ir lankomas vietinių gyventojų, čia vyksta bendruomenės renginiai.
Kairiškių parkas yra gyvenvietės vakarinėje dalyje, dešiniajame Virvytės krante, bendras plotas 12,6 ha. Palei upę, apie 2 ha plote yra vaismedžių sodas. Sodą iš vakarų ir pietų juosia liepų eilė. Vakarinėje sodo dalyje, prie kelio, yra apie 35 m. ilgio vandens telkinys, apaugęs liepomis ir klevais. Parke auga sibirinis maumedis, paprastasis kaštonas, totorinis klevas. Šiuo metu turto savininkas yra Vladas Sirutavičius.
Klaišių buvusio dvaro ir parko teritorija užima 11,1 ha. Parkas yra kelio Šemetaičiai - Kruopiai dešinėje pusėje, 6 km nuo Šemetaičių, Klaišių kaimo pietvakarinėje dalyje. Parkas yra ant dešiniojo Pragalvio upelio kranto. Ši teritorija nuosavybės teisėmis priklauso Vincui Karveliui, kurio tėvas dvarą pirko 1925 m. iš Eugenijaus Burbos, o šie dvarą valdė jau 1841 m. Senųjų pastatų mažai bėra likę. Iš parko likę tik parko teritoriją juosianti liepų ir kaštonų eilė, auga uosiai, drebulės, klevai, keletas raudonuogio šeivamedžio krūmų. Stambiausias parko medis - paprastasis ąžuolas, kurio skersmuo siekia 1,3 m.
Meškėnų buvusio dvaro parkas užima 4,4 ha plotą ir yra apie 300 m. į šiaurės vakarus nuo Šiaudinės kaimo kapinių. Į parko teritoriją nuo vieškelio Papilė-Balsiai veda gana graži 100 liepų alėja. Atstumas tarp atskirų eilių ir tarp medžių eilėje po 7,5 m. Alėja atsiremia į parko vidurį. Parką juosia liepų alėja. Parke auga kaštonai, uosiai, paprastieji klevai, drebulės, alyvų, paprastųjų karaganų krūmai, pušys, beržas, Engelmano eglė, europinis maumedis, yra sodo likučiai.
Meškėnų dvaras. Jo atsiradimo istorija
Janina Paplauskaitė -Leonavičienė
Kraštotyrininkė
Važiuodami nuo Papilės link Tryškių, pasiaukelėje pamatysite gražuolę Šiaudinės bažnytėlę, o pravažiavę Šiaudinę negalit nepastebėti laukuose įspūdingos senų liepų alėjos, vedančios į kažkada klestėjusį Meškėnų dvarą. Žinios apie jį iki šiol mus pasiekė tik nuo XIX a. vidurio, kai čia apsigyveno Beresnevičių giminė, valdžiusi ir Šiaudinės dvarą, maždaug 80 metų priklausiusį Godlevskio šeimai.
Meškėnų dvaro atsiradimo istorija glaudžiai susijusi ir su šalia buvusiu Meškių dvaru, vėliau tapusiu akalica (bajorkaimiu). Štai kokius duomenis pateikia lenkų istorikas Grzegorz Błaszczyk "Herbarz szlachty žmudzkiej" IV t., 315 psl.: "1599 metais smulkus šlėkta Jonas Narvaišaitis ( Jan Narwojszojt) nusipirko žemės valdą Meškėnuose, Mažųjų Dirvėnų pavietę. 1690 metų surašyme Meškių dvarą jau valdė jo palikuonis Adomas Norvaiša (Adam Narwoysz). Turi tik 1 dūmą. 1739 m. Adomo sūnūs Jurgis ir Jonas (Jerzy ir Jan) jau valdė ir šalia esančią Opidilę (Opidielę), dar šaukiamą ir Szaudyny vardu. Istorikas mano, kad „greičiausiai kalbama apie dabartinę Šiaudinę į šiaurės rytus nuo Meškių (Mieszki), t. y., kelyje iš Tryškių į Papilę. 1763 m. Jurgis, sūnus Mykolo, ir Jonas, sūnus Baltramiejaus, Norvaišos pardavė šias valdas“.
Nors dokumentuose nenurodyta, kam Norvaišos pardavė Šiaudinę, tačiau žinome, kad jau 1775 m. Šiaudinėje naujasis dvaro savininkas Rokas Godlevskis pastatė medinę bažnyčią. Godlevskis atvyko į Šiaudinę iš Kuršėnų parapijoje buvusio Omolės dvaro (dabartiniai Amaliai, nuo Kuršėnų važiuojant link Šiaulių apie 12 km). Gretimame Meškių dvare gyveno Jonas Ivanauskas (dailininko Nikodemo senelis), antrą kartą vedęs Eleonorą Hinčaitę (Hinczowna). Iš Omolės į Meškių akalicą atvyko bajoras Ignotas Hinšas (Ignacy Hincz) ir 1795 m. vasario 17 d. Tryškių bažnyčioje susituokė su kilminga mergina Brigita Mitavičiūte. Liudininkais vestuvėse buvo Rokas Godlevskis iš Šiaudinės dvaro ir Jonas Ivanauskas iš Meškių. Šios ir vėliau rastos užuominos sufleruoja, kad Jono Ivanausko žmona galėjo būti Ignoto Hinčo sesuo. Ignotas po vestuvių grįžo į Omolę ir čia 1796 m. rugpjūčio 28 d. susilaukė pirmagimio Nikodemo Rufino. Vaiką krikštijo Tadeušas Rubaževičius su Regina Godlewska (pagal pavardę negaliu pasakyti, ar ji buvo ištekėjusi, ar mergina). Įdomu tai, kad ši pora dar 1773 metais kaip asistentai minimi ir Juozapo Godlevskio (Garliavos įkūrėjo) krikštynose.
Kadangi Hinčai daugiau vaikų nesusilaukė, sunku nustatyti, kada jie tiksliai persikėlė gyventi į Papilės parapiją, neaišku ir kas Hinčus siejo su Godlevskiais, tačiau 1811 m. gruodžio 16 d. Šiaulių pavieto dvarų surašyme Ignotas Hinčas (53 m.) jau gyvena Meškėnų dvare kaip savininkas. Kartu su juo gyvena 15 m. sūnus Nikodemas. Pastabų laukelyje parašyta, kad per 1794 m. reviziją Ignotas Hinčas gyveno Omolėje. O vėliau jam bajoras (GD) Liudvikas Godlevskis perleido geros būklės Meškėnų, šalia Šiaudinės, valdą su 2 „sielomis“. Liudvikas – Roko Godlevskio vienintelis sūnus, Šiaudinės dvarą paveldėtojęs 1806 m. po tėvo mirties, buvo Šiaulių apskrities žemės ribų teisėjas. Tai gi, Meškėnų dvaro atsiradimo data galima laikyti 1807-1811 metus.
Ignotas Hinčas, Meškėnų dvaro įkūrėjas, mirė 1820 m. liepos 14 d., būdamas 67 metų. Jo vienintelis sūnus Nikodemas gavo gerą išsilavinimą, tapo Šiaulių pavieto žemės ribų teisėju, vedė Karoliną Kryževičiūtę. Nesusilaukęs palikuonių, 1840 m. rugsėjo 7 d. mirė Meškėnų dvare nuo džiovos. Jo našlė antrą kartą neištekėjo ir paskutinį kartą paminėta 1848 m. kaip Ksavero Ivanausko iš Paragių dvaro dukros Eleonoros Zofijos krikštamotė. Mirė Karolina nežinia kur ir kada, bet ne Meškėnų dvare.
Porą metų anksčiau, 1846 m. birželio 1 d., pirmą kartą Papilės bažnytinėje knygoje paminėta Beresnevičių pavardė, kurie, gal būt, tuo metu jau buvo įsigiję Šiaudinės dvarą. Julijona Eufrozina Beresnevičienė, Juozapo žmona, gyvenanti Papilės parapijoje (nenurodyta tiksli vieta), Tryškių bažnyčioje pakrikštijo Nikodemą Ivanauską (būsimąjį dailininką).
Kada Hinčo našlė pardavė Meškėnus Beresnevičiams, nežinia, tačiau jau 1857-05-12 Meškėnuose gimė pirmoji minėtos Eufrozinos ir Juozapo Beresnevičių sūnaus Jono Henriko ir Pranciškos Horodeckaitės dukra Benigna Bronislava. Ši šeima iki 1868 m. Meškėnuose susilaukė aštuonių vaikų ir tik vienintelis Stanislovas neišgyveno. Kai 1871 m. mirė šeimos galva (53 m.), jauniausiam Pranciškui buvo tik 3 metukai. 1880 m. mirė gana jauna Jono našlė Pranciška Horodeckaitė (46 m.). Vaikai liko vieni. Vyriausiai Benignai buvo 23 metai, jauniausiam Pranciškui – 12 metų. 1881 m. Kauno gubernijos žemvaldžių surašyme nurodoma, kad 1881 m. Meškėnų-Šiaudinės dvarą Papilės valsčiuje paveldėjo Jono, Kazimiero sūnaus, Beresnevičiaus vaikai: Benigna, Jadvyga, Stefanija, Julija, Sofija, Sigizmundas (Zigmantas) ir Pranas. „Visi jie gyvena vietoje, patys prižiūri valdą“. Dvarą sudaro 126 dešimtinės geros žemės (apie 137,5 ha), 80 dešimt. prastos ir 67 dešimt. miško (viso apie 300 ha).
Tolimesnė Beresnevičių šeimos ir jų valdyto Meškėnų dvaro istorija - ne kartą aprašyta. Dauguma Beresnevičių giminės atstovų amžinojo poilsio atgulė priešais dvarą esančiose Šiaudinės kaimo kapinėse (Akmenės raj.).
Po II Pasaulinio karo dvaras sudegė, liko tik didžiulis parkas ir ta gražioji alėja, kur liepos susodintos tiksliai kas septyni su puse metro.
Papilės parkas, tiksliau - buvusio parko likučiai, yra Papilės miestelio Liepų gatvėje, dešiniajame Ventos upės krante, 0,3 km į pietus nuo tilto per Ventą. Parke auga keletas mažalapių liepų, 6 kanadinės tuopos. Storiausios tuopos apimtis krūtinės aukštyje net 4,6 m. Šio parko įžymybė - dabar jau trylikakamienė liepa (iki 1982 m. buvo šešiolikakamienė).
Papilės vardinis ąžuolynas yra ant Ventos upės skardžio, tarp senųjų kapinių ir kelio Papilė-Raudėnai. Ąžuolyno įveisimo sumanytojas seniūnas Antanas Vaičius taip sugalvojo įamžinti rėmėjus, kurie prisidėjo ir visaip rėmė Papilės 750 metų jubiliejaus paminėjimą, monografijos „Papilė" išleidimą, jos pristatymą, kitus miesteliui svarbius įvykius. Ąžuolyno sodinimo šventė įvyko 2003 m. balandžio 12 d. Jos metu, grojant Papilės kultūros ir laisvalaikio centro kaimo kapelai, pasodinti ir apdainuoti pirmieji 75 ąžuolikai. Dabar jame auga 152 ąžuoliukai. Šiam ąžuolynui skirtas 0,6 ha plotas bus užsodintas artimiausiais metais. Čia savo ąžuolus pasodino ir dar sodins Kilniausio poelgio nominantai, išleistų knygų „Papilės kraštas" ir „Papilė širdyse ir likimuose" rėmėjai, žymūs žmonės aplankę Papilę.
Paragių parkas ir dvarasyra dešinėje kelio Balsiai - Papilė pusėje, apie 0,5 kmį pietus nuo kelio. Parko teritorija užima 3,4 ha. Dvaras nuo 1954 m. priklausė Ivanauskams. Čia gimė ir gyveno seserys rašytojos Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė, pasirašinėjusios bendru Lazdynų Pelėdos vardu. Dvaro teritorijoje yra išlikęs gyvenamasis namas, klėtis, pirtis, daržinė.
Parke yra išlikusios liepų alėjos, taip pat auga baltosios tuopos, 2 karpotieji beržai, klevai, uosiai, lazdynai. Dvaro pastatai - kultūros paveldo objektas - priklauso Akmenės rajono savivaldybei.