Leopoldas Rozga. „Papil? širdyse ir likimuose"
Nepatirtos laim?s apžavai
Sofija Pšibiliauskien?
1867 09 28 - 1926 03 14
Amžinai skuban?iai XXI amžiaus visuomenei nedaug, oi nedaug laiko belieka knygoms. Nedažnas n?nai beatsiskleidžia ir Lazdyn? Pel?dos raštus - juolab, kad ir juose pavaizduotas gyvenimas tolimas ne tik laiko atžvilgiu. Ta?iau dvi seserys Ivanauskait?s, leidusios ? pasaul? savo prozos k?rinius bendru Lazdyn? Pel?dos slapyvardžiu, yra tapusios lietuvi? nacionalin?s kult?ros savastimi, nacionalin?s literat?ros klasika. O j? k?riniuose gausu Papil?s krašto atšvait?.
Vyriausioji Paragi? dvarelio savininko, talentingo dailininko Nikodemo Ivanausko dukra Sofija gim? Paragiuose. Dar maž? mergait? t?vai j? išsivež? ? Vokietij?, kur Miunchene t?vas studijavo dail? ir reng?si menin?s k?rybos keliui. Ta?iau nepalankiai susiklos?ius aplinkyb?ms, N. Ivanauskas buvo priverstas nutraukti studijas ir gr?žti ? Lenkij?, o paskui dar ar?iau t?višk?s - ? Šiaulius. ?ia gyvendamas r?pinosi apleisto Paragi? ?kio remontu. Šiauliuose 1872 m. gim? jaunesnioji Sofijos sesuo Marija.
„-Buvau jau arti dešimties met? mergait?, kada sugr?žome ? t?višk?, ? Paragius. Sužav?jo mane sodžius, pavasaris buvo pa?iame gražume", - v?liau atsidus rašytoja, prisimindama tas šviesias vaikyst?s akimirkas. Deja, sutem?, prieblandos Paragiuose buvo daugiau, negu saul?t? dien?. Netur?damas l?š? dukroms mokslinti, t?vas jas mok? pats. Mok? to, k? sugeb?jo ir man? esant reikalinga. Toks fragmentiškas mokymasis ir atsitiktini? meil?s roman? bei eil?raš?i? skaitymas suformavo dukters Sofijos idealizm?, kuriam pasireikšti reik?jo tik palankios dirvos. Dvidešimtmet? ji susipažino su iš Rusijos gr?žusiu nugyvento ?kio kaimynyst?je paveld?toju Rapolu Pšibiliausku, naiviai tik?damasi j?, l?bauti ir palaid? gyvenim? m?gstant?, atvesti ? dor? ir taur? gyvenim?. Susilauk? s?naus ir dukters, puosel?jo šviesias viltis. Deja, atsitiktinai likimo suvesti ir be meil?s šeim? suk?r? sutuoktiniai greit susvetim?jo, vyras nusivyl? gav?s ne nam? ?kio juodadarb?, o romantik? svajotoj?. Šeima iširo, buv?s vyras netrukus emigravo ? Amerik? ir ten žuvo. Sofijai teko vienai kabintis ? gyvenim? ir nuolatos galyn?tis su skurdu.
Bene vienintel? to meto prošvaist? buvo užsimezg? ryšiai su Lietuvos rašytojais. Rinkdamas duomenis kursiniam darbui ir keliaudamas nuo palatvijo Ventos pakrant?mis, 1896 m. Sofij? Pšibiliauskien?, gyvenusi? tuomet Meški?-Gadoniški? dvarelyje, aplank? Peterburgo universiteto studentas Povilas Višinskis, jau iki tol lietuvi? literat?rai surad?s Žemait? ir Šatrijos Ragan?. Jis padr?sino Sofij? rašyti. 1898 m. laikraštyje „?kininkas" pasirod? pirmasis jos apsakymas „Našlait?". P. Višinskis ir v?liau sek? Sofijos k?ryb?, visaip j? skatino, nešykšt?jo patarim? ir steng?si ?traukti ? literat?rinio gyvenimo s?kur?, supažindino su G. Petkevi?aite-Bite. Su bendramin?iais 1899 m. važiuodamas ? Palang? rengti pirmojo lietuviško spektaklio, keliavo pro Paragius ir si?l? vykti kartu, o gr?ždamas užsuko pasidalinti džiaugsmingais ?sp?džiais. G?daus, nuošalaus kaimo aplinka, apkalbos, skurdas sl?g? rašytoj?. Išsiskyrusi su vyru, ji išvyko ? Vilni?, dirbo Vievio vaistin?je, paveiksl? dirbtuv?je Kaune, nevilties prisl?gta, 1902 m. pavasar? band? nusižudyti. Prieštaringai ji vertino 1905 met? maišt? prieš carin? Rusijos valdži?, o po to sek? kariuomen?s tramdomieji veiksmai pesimizm? tik sustiprino. Sukilimo ?vykius ji mat? iš arti, nes kaimynas, Kairiški? dvaro savinink? s?nus Vladas Sirutavi?ius, globojo šiame krašte veikusius socialdemokrat? agitatorius. Nusivylimas atsispind?jo talentingame jos romane „Klaida", kur? stipriai kritikavo socialdemokratai ir skubaus nacionalinio išsivadavimo šalininkai. „Klaida" buvo antras romanas lietuvi? literat?ros istorijoje ir pirmas tokia opia, n?diene socialine tematika.
Artinantis Pirmajam pasauliniam karui, abi seserys v?l sugr?žo ? Paragius slaugyti sunkiai tuberkulioze susirgusios motinos. Sofija gr?žo prisl?gta skaudžios netekties - vos šešiolikos met? sulaukusi mir? dukrel? Emilija, Paragiuose ?kis nugyventas, s?nus Stasys sunkiai dirbo t?vo paliktame Meški?-Gadoniški? dvarelyje, t?vas uždarbiavo tapydamas paveikslus bažny?ioms.
Namuose seserys pasidalijo darbais, Sofija dažniausiai per dienas mezg? šeimynai pirštines ir kojines, vasar? rav?davo parko g?lynus ir daržus. Neteik? malonumo kartais apsilankantys kaimynai iš aplinkini? dvar?, nes ir j? atnešamos naujienos vis prastesn?s. Žini? apie nepriklausomos Lietuvos valstyb?s atk?rim? aptemd? motinos mirtis. V?l giedami tie patys kalnai, v?l gedulingos pamaldos ir vis? žvilgsniai nukreipti ? dukteris, kurios nebuvo uolios katalik?s ir savo k?riniuose ne kart? kritiškai atsiliepdavo apie dvasinink? ydas.
Karo nusiaubtame ir apipl?štame Paragi? ?kyje pragyventi buvo sunku. Sofija buvo išvykusi ? Kaun?, gavo darbo M. K. ?iurlionio muziejuje, ta?iau ir ten atlyginimas menkas, dirbti reik?jo šaltuose ir dr?gnuose r?siuose, tuberkulioz? palauž? ir taip trapi? rašytojos sveikat?. Gr?žusi ? Paragius, ji neilgai sirgusi, auštant 1926 m. pavasariui, mir? ir buvo išlyd?ta tuo pa?iu keliu ? Tryškius, ? kapines, kur jau ils?josi motina.
Seser? Sofijos Pšibiliauskien?s ir Marijos Lastauskien?s k?ryba, kad ir skelbta su tuo pa?iu slapyvardžiu, vis d?lto skiriasi savo tematika. Marijos k?riniuose dominuoja miesto temos, juose ?sitvirtinantys socialiniai santykiai, o Sofijos k?rini? veiksmas dažniausiai pl?tojasi kaime, dvaruose, jos k?riniams autentiškumo prideda sodri liaudiška kalba, tautosakos fragmentai. Dažnai akcentuojamas dorovinis dvarininkijos smukimas, godumas, žmoni? susvetim?jimas. Apysakose „Klaj?nas", „Ir pražuvo kaip sapnas", daugelyje apsakym? vienu iš svarbiausi? veik?j? tampa gamta, jos grožio priešprieša su žmoni? egoizmu, abejingumu.
Sofijos Pšibiliauskien?s stipriausiuose k?riniuose apstu meil?s ir užuojautos likimo ir gyvenimo aplinkybi? nuskriaustiems, varg? vargstantiems žmon?ms, tasai nuoširdumas paperka gal ir d?l to, kad ateina iš pa?ios rašytojos gyvenimo patyrimo, iš pa?ios pergyvent? nusivylim? ir apmaud? d?l anksti išbl?susi? jaunyst?s ideal?.
D?l tos žlugusi?, ta?iau širdžiai paguodos teikusi? ideal? šviesos, d?l nesenkan?io lyrizmo verta Sofijos Pšibiliauskien?s-Lazdyn? Pel?dos knygas atsiversti ir XXI amžiuje.