Leopoldas Rozga. "Papilė širdyse ir likimuose"
Gyvenęs ir dirbęs Lietuvai"
Vladas Sirutavičius
1877 04 05 - 1967 07 12
Žymus pramonės plėtros tarpukario Lietuvoje iniciatorius Vladas Sirutavičius gimė ir augo Kairiškių dvare, kurį XIX a. viduryje buvo įsigiję tėvai. 1895 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir kitais metais įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą, tačiau po metų perėjo į Technologijos institutą ir jame 1905 m. įgijo inžinieriaus technologo diplomą. Nuo pat studijų pradžios įsijungė į slaptą studentų draugiją, kėlusią sau tikslą - ugdyti lietuvių tautos savimonę ir šviesti visuomenę. Vienas iš grupės deklaruojamų siekių buvo grįžus į Lietuvą pritaikyti savo žinias ir gabumus. Peterburge gyveno viename bendrabučio kambaryje su būsimu pirmuoju Lietuvos prezidentu A. Smetona. Kaip vienas pirmųjų draugijos konkrečių darbų, buvo P. Avižonio „Lietuviškos gramatikos" išleidimas 1898 metais. Tais pačiais metais bendraminčiai V. Sirutavičių delegavo į „Varpininkių" suvažiavimą Vilniuje.
Tuo pačiu metu Vlado Sirutavičiaus pažiūros įgavo ryškiai socialdemokratinį pobūdį, jis ne tik įstojo į LSDP, bet per porą metų buvo vienu iš partijos lyderių, centro komiteto nariu, dalyvavo visuose partijos suvažiavimuose bei konferencijose, rengė pranešimus ir socialistinio turinio brošiūras, su Steponu Kairiu parengė pirmą socialdemokratinio laikraščio „Darbininkų balsas" numerį. Spėjama, kad 1902 m. Sirutavičių dvare, Kairiškiuose, įvyko penktasis LSDP suvažiavimas, patvirtinęs partijos programą, kurioje pirmą kartą įvardintas siekis sukurti demokratinę ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1904 m. Kairiškiuose įvyko „lietuvių socialdemokratų jaunuomenės" konferencija, kurioje dalyvavo 12 bendraminčių, daugiausia - studentų. Tartasi, kaip efektyviau veikti augančios politinės įtampos sąlygomis. Dalyvaudamas 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, Vladas Sirutavičius ypač aktyviai stengėsi, kad būtų suformuluoti konkretūs politiniai reikalavimai.
Jau studijų metais, kaip praktikantas, V. Sirutavičius dirbo Vilniaus elektrinės statyboje ir privačiose įmonėse, o baigęs studijas neilgai dirbo Berlyne, ten įgijo centrinio šildymo ir ventiliavimo sistemų montavimo patirties, grįžęs žinias pritaikė rengdamas visuomeninių pastatų šildymo sistemas. Nuslūgus pasipriešinimo cariniam režimui bangai, Vladas Sirutavičius grįžo prie studijų metais puoselėtos idėjos stiprinti Lietuvą, ugdyti jos pramonę, kuri perdirbtų vietines žaliavas. Taip 1910 m. suprojektavo ir nepaprastai greitai, per metus, pastatydino Kairiškiuose kartono fabriką, kuris būtent ir gamino produkciją iš lietuviškos medienos. Nepalaužė V. Sirutavičiaus ryžto ir karas, kaizerinės Vokietijos kariuomenės savivaliavimas. Nusiaubtą įmonę pavyko greitai atkurti ir patobulinti, ji veikė visus tarpukario metus. Kairiškiuose pagamintas kartonas iki 1933 m. buvo eksportuojamas į Angliją ir, regis, į Skandinaviją. Medienos žiemą priveždavo aplinkinių kaimų ūkininkai, taip gaudami papildomų pajamų, o fabrikas išlaikė apie 60 darbo vietų. Plėsdamas gamybą, Vladas Sirutavičius Kapėnuose įsteigė fabriko filialą ar cechą, kuriame įdarbino iš Kauno parsikviestą popieriaus pramonės specialistą V. Tamkevičių. Fabriko mechanizmus suko Virvytės upės vanduo. Vasarą arba viduržiemį, upei nusekus, darbininkus V. Sirutavičius nukreipdavo į dvaro laukus, bet mokėdavo kaip ir už darbą įmonėje. Ilgainiui buvo įsigytas laivo variklis, tad darbas nebesutrikdavo.
Inžinierius sumaniai tvarkė ir iš tėvų perimtą dvarą, išplėtė jo žemes, 119 hektarų plote įrengė uždaro drenažo sistemą. Dvaras laikė apie 100 melžiamų karvių.
Suskilus Lietuvos socialdemokratų partijai, vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjus partijų varžytuvėms dėl valdžios, Vladas Sirutavičius nuo politinės veiklos nusišalino. Jis visaip padėjo besistengiančioms savivaldybėms Papilės, Akmenės valsčiuose, buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, tačiau visos jo kadencijos neišbuvo. Būta kalbų, jog kviestas į Kauną vadovauti vienai iš ministerijų, tačiau atsisakęs.
Tačiau Kairiškiuose sumaniam ir veikliam gamybos organizatoriui darėsi ankšta. Pasitelkęs Šiaulių apskrities vadovus ir sulaukęs jų pritarimo, Vladas Sirutavičius užsimojo plėtoti statybinių medžiagų (plytų, stogų dangos) gamybą, įsteigė akcinę bendrovę „Molis", kuri 1937 m. Daugėliuose, šalia Kuršėnų, pastatė ir paleido našią plytinę, kūrenamą vietiniu kuru - durpėmis. Pradinis įmonės našumas buvo numatytas 5 milijonai plytų per metus. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo baigtas statyti ir stogų dangos eternito fabrikas, buvo įsigyti įrengimai, deja jų sumontuoti ir paleisti nebesuspėjo.
Kartu su veikliais Šiaulių visuomenininkais Vladas Sirutavičius įsteigė bendrovę „Pastogė", turėjusią plėtoti stambių objektų statybas Šiauliuose. Tačiau spėjo pastatyti tik dalį sumanyto kultūros centro. Tos patalpos pravertė 1941 m. pradžioje, kai reikėjo priglausi hitlerininkų iš Klaipėdos išvarytą Šiaulių dramos teatrą, beje, iki šiol tose patalpose vaidinantį.
Artėjant frontui iš rytų, V. Sirutavičius nerizikavo pasilikti ir pasitraukė į Vakarus, išvykdamas kaip paprastai, buvusiems dvaro darbininkams paspaudęs ranką. Emigravo su žmona Irena ir dukra Irena bei sūnumi Vytautu, o sūnus Jonas, likęs Lietuvoje, patyrė sovietinės okupacinės valdžios represijas.
Ir emigracijoje kraštietis negalėjo be aktyvios visuomeninės veiklos, su bendraminčiais įsteigė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, vadovavo jo sekcijai, net tokiomis sąlygomis rengusiai Lietuvos ūkio atgaivinimo planus.
Persikėlęs 1950 metais į Jungtines Amerikos Valstijas, Vladas Sirutavičius nepakeitė savo socialdemokratinių nuostatų, aktyviai reiškėsi Lietuvos socialdemokratų sąjungos ir Lietuvių inžinierių draugijos bei kitų organizacijų veikloje, buvo išrinktas Lietuvių inžinierių draugijos Bostono skyriaus garbės nariu. Mirė darbštusis kraštietis JAV, Bostono mieste.