Augustaičių malūnas

Apžiūrėti „tikrą“ vandens malūną galima Augustaičiuose, sename kaime ant dešiniojo Ventos upės kranto. Tiesa, kaimas dabar ištuštėjęs, tačiau, nusileidus į upės slėnį, greit išvysi dviejų aukštų puošnų raudonų plytų, puoštą išsikišusiomis iš mūro sienų plytų eilėmis, stulpeliais, plytų arkomis virš langų pastatą su rūsiu.

Šioje vietoje malūno stovėta jau XIX amžiaus pabaigoje. Dabartinis pastatas mūrytas 1932 metais.

Darbštusis Augustaičių malūnas išliko, nes nuolatos veikė.

Jo savininkais ilgą laiką buvo žydai Ševelis Vilkas ir Leiba Kušmanas, vertęsi grūdų, sėmenų ir miltų prekyba. Pasak malūno istoriją tyrinėjusio Antano Puščiaus,  Vilkų giminė, kilusi iš Lietuvos žydų elito, buvo ganėtinai turtinga ir apsukri. Tad „Augustaičių malūną, tada dar medinį Ševelis Vilkas apdraudė įvairiose Europos šalyse, vėliau padegė, gavo draudimus ir už tuos pinigus pastatė mūrinį dviaukštį, dar ir šiandien tebestovintį“¹.

Vėliau Augustaičių malūnas perėjo šios giminės palikuonims. Apie 1938 metais, mirus Š. Vilkui,  malūnas atiteko jo sūnui, kurį 1941 metų rudenį sušaudė vokiečiai Šiaudinės miške.

Pokario metais malūnas priklausė komunalinei įmonei,  sukūrus kolūkius, atiteko „Gegužės 1-osios“ kolūkiui, nuo 1963-ųjų Papilės paukštininkystės tarybiniam ūkiui.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę  malūnas perėjo į Papilės žemės ūkio bendrovės rankas, vėliau perėmė  ir tvarkyti ėmėsi verslinkas Algirdas Martyšis, o po jo mirties - sūnus Rolandas Martyšius.

Atlaikiusiame dešimtmečių negandas malūne išlikę autentiški įrengimai,  malūnas gali malti vandeniu. Jame tebeveikia 1927 m. gamybos švediški valcai, kruopų darymo mašina.

Dabartinis malūno savininkas numato malūne įrengti muziejų.

 

Papartynės malūnas

Ventos upė Papilės apylinkėje buvo patvenkta šešiose vietose ir prie kiekvienos užtvankos stovėjo vandens malūnas.

Papartynės slėnyje, kur nuo senų laikų vešliai augo ir tebeauga daug paparčių, jau nuo 1867 metų veikė vandens malūnas, kartu gaminęs ir elektros energiją, pjovęs medienos lenteles (malksnas). Jame buvo fabrikinės gamybos turbina, dvi poros girnų, pitlius.

XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje malūnas priklausė Joniškiams. Nuo 1934 m. iš Joniškienės malūno nusipirkęs Isaakas Vilkas jį suremontavo ir malė iki 1940 metų. 1941 metais jį kartu su kitais žydais Šiaudinės miške sušaudė vokiečiai. Karo metu malūnas priklausė vokiečiui. Pokario metais  Papartynės malūnas malė iki 1953 metų.1999 metais Papartynės malūną atgaivino verslininkai, čia atstatę kadaise buvusią užtvanką ir įrengę hidroelektrinę.

Gelžbetoninė užtvanka, plytų mūro priestatas, antžeminės elektros linijos nesuteikia grožio šimtamečiui malūnui, bet sutvarkyta aplinka, įrengtos poilsio zonos dalinai kompensuoja technikos ir architektūros paminklo autentiškumo praradimą.

Besidomintiems geologine ir istorine krašto praeitimi verta užsukti į Papartynės slėnį, dar ir dėl to, kad patys be didesnio vargo galime susirasti unikalių suvenyrų iš amžių glūdumos-fosilijų- prieš 150 mln. metų gyvenusių gyvūnų suakmenėjusių liekanų.

 

Papilės malūnas

Ventos upe keliaujant žemyn Papilėje stovi išlikęs Papilės vandens malūnas, tarpukariu priklausęs Domui Borusui, nuo  1931-Jonui Mikučiauskui, ne tik malęs grūdus, bet ir pjovęs malksnas, tiekęs elektros energiją Papilės miesteliui. Jame yra veikusi ir vilnų verpykla-karšykla.

Papilės malūnas laukia atstatymo.

Pašilės malūnas

Dar už kelių kilometrų žemyn Ventos upe, ties Pašilės kaimu stovėjo Pašilės vandens malūnas, nuo 1927 m. priklausęs Gaselkiams.Malūno likimas neaiškus, tik žinoma, kad jau gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą nebemalė, o bankrutavęs greičiausiai buvo sugriautas.

 

Rudikių malūnas

Trimis km žemyn Ventos upe Rudikių kaime veikė malūnas, turėjęs trejas paprasto malimo girnas, pitlių ir kruopinę, todėl buvęs ne toks populiarus tarp ūkininkų.

Malūno savininkais buvo lietuviai-Elvyra Gudavičienė ir Antanas Opulskis. 1936 metais Rudikių malūną nusipirko Silvestras Ankėnas ir Juozas Gaižutis, kurie malūną pertvarkė ir valdė iki pat karo. Antrojo pasaulinio karo pradžioje malūnas sudegė.

Keliaujant upe ir išlipus ant kranto randami tik pamatų akmenys, saugantys malūno istorijos paslaptis.

Verta aplankyti Papilės krašto malūnus, atlaikiusius dešimtmečių negandas, savininkų pasikeitimus, pertvarkas, dirbusius žmonėms ilgus metus.

Daugiau informacijos apie Papilės krašto malūnus skaitykite monografijoje „Papilė".