Leopoldas Rozga. „Papilė širdyse ir likimuose"
Rašytojo likimo vieškeliai
Stasys Būdavas
1908 03 05 - 1966 09 09
Papilė - kunigo ir rašytojo, aktyvaus tarpukario Lietuvos ir išeivijos lietuvių visuomenės ir literatūros darbininko Stasio Būdavo (literatūros kūrinius pasirašydavo kaip Stasius Būdavas) gimtinė. Jos prisiminimai šildė ir guodė jautrią rašytojo širdį iki pat ankstyvos mirties 1966-aisiais tolimame užjūrio krašte.
Būdavų šeima gyveno Papilės miestelio Nepriklausomybės gatvėje, 30-uoju numeriu pažymėtame name. Šeimoje augo keturi vaikai. Vyriausiasis brolis Albertas ir jauniausioji sesuo Stefanija sukūrė šeimas, o Stasys ir Vincenta pasirinko gyvenimą Dievui.
Būsimasis rašytojas mokėsi Papilės pradinėje mokykloje, ją baigęs persikėlė į Šiaulių gimnaziją, tuomet jau garsėjusią turtingomis literatūrinėmis tradicijomis. Šioje gimnazijoje yra mokęsi J. Paukštelis, V. Alantas, L. Skabeika, K. Korsakas ir daug kitų savitas vagas literatūroje ir jos kritikoje, žurnalistikoje išvariusių asmenybių. Dažni būdavo literatūriniai vakarai, kurių rengėjai bei dalyviai nestokojo išmonės, kai kur stengėsi pamėgdžioti tuomet madingus „Keturių vėjų" poetus. Renginiuose įspūdingai reiškėsi ir papilėniškių kraštietis. Aštuoniolikmetis gimnazistas Stasys Būdavas išleido pirmą eilėraščių rinkinėlį „Širdies stygoms virpant".
Mokydamasis Stasys Būdavas sekė bendraamžių kūrybą ir per laiškus susipažino su biržiečiu Bernardu Brazdžioniu. Jaunų literatų bičiulystė, ilgainiui sustiprinta bendro emigrantų likimo, tęsėsi iki pat S. Būdavo mirties. Likimas lėmė S. Būdavui palaiminti ir Brazdžionių santuoką.
Baigęs Šiaulių gimnaziją, Stasys Būdavas 1929 m. išvyko į Kauną, pasirinko teologijos ir filosofijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Rinkdamasis dvasininko kelią, judrus, anuomet madingo kapoto ritmo eilėraščius kuriantis žemaitis solidiems profesoriams kėlė rimtų abejonių. Nuo dvasininko profesijos tuomet jau buvo „atsijoti" labai produktyvūs ir garsūs jauni poetai M. Linkevičius, K. Zupka, kai kurie dėstytojai suabejojo ir S. Būdavu - ar tinkamas jis kunigystei, ar nepalūš susidūręs su gyvenimo išbandymais? Spėjama, kad S. Būdavą užtarė pats Maironis, galbūt jau tuomet įžvelgęs jaunuolio talentą ir neeilinį darbštumą bei dvasininko pašaukimą.
Įšventintas kunigu, Stasys Būdavas vikaravo Josvainiuose, Deltuvoje, Čekiškėje, Babtuose. Nenutoldamas nuo Kauno ir nuo jame intensyviai kunkuliavusio literatūrinio gyvenimo, S. Būdavas su bendraamžiais važinėjo į literatūrinius vakarus, radiofone rengė religines laidas, netrukus apskritai sugrįžo į Kauną, darbavosi kapelionu gimnazijose. Visur jis pirmiausia jautėsi kunigu, stengėsi gyventi „naudingai ir tikslingai". Draugams sakydavęs, jog gyvenimas turi būti švarus, šviesus ir grynas. Mažiau pažįstantys vargu ar galėjo jį net įtarti esant žemaičiu. Pasak B. Brazdžionio, „Nedidutis, apvalutis, ne tik išvaizda panašus į aukštaitį kan. Tumą, bet ir charakteriu, būdu, kalba ir eisena, judrumu ir šviesiu žvilgsniu buvo tikra to didžiojo aukštaičio kopija. Stasiaus Būdavo žemaitiškumas buvo gal tik čia, kad ir draugaudamas laikėsi kažkaip atokiai, neatvėrė savo širdies paslapčių."
Gyvenime papilėniškis buvęs taupus, bet ne dėl šykštumo, o dėl poreikio likti nepriklausomu nuo buities. Stengėsi visur turėti savo namus. Sako, pirmas iš draugų įsigijo ir automobilį, kuriame nuolat vežiodavosi nebaigtų kūrinių rankraščius.
Į lietuvių literatūrą Stasys Būdavas įžengė ne tik kukliais eilėraščiais, bet ir apsakymų rinkiniu „Širdys ir gėlės" (1932), beje, išverstu ir į lenkų kalbą, romanais „Mokytojas Banaitis" (1935), „Loreta" (1936), „Sala" (1937), jo pjesė „Laukų berniukas" vaidinta Kauno jaunimo teatre. Paskata trauktis į Vakarus nuo artėjančios sovietinės kariuomenės galėjo būti hitlerinės okupacijos metais jo parašyta knyga „Vidurnakčio svečiai", pavaizdavusi sovietinių okupantų žiaurumus, anot profesoriaus V. Kubiliaus, ideologinę prievartą. Matyt, buvo 1944 metų vasara, gal liepa, gal rugpjūtis, kai S. Būdavas paskutinį kartą apsilankė Papilėje, pakalbinęs artimuosius, ilgai rymojo prie tėvų kapo, atsiduso stabtelėjęs prie netoliese esančios S. Daukanto amžinojo poilsio vietos. Seserims pasakęs: „Kur bebūčiau, norėčiau būti palaidotas prie tėvelių."
Daugiau kaip po dvejų metų atsidūręs Amerikoje, S. Būdavas aktyviai įsiliejo į tenykštės lietuvių literatų bendruomenės gyvenimą, vienai kadencijai buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos sekretoriumi, rašė straipsnius žurnalams, redagavo kitų kūrybą. Ir pats rašė. 1947 m. Airijoje išėjo jo nauja knyga „Varpai skamba", kuri laikoma viena geriausių lietuviškų apysakų jaunimui. 1952 m. Vokietijoje išleistas romanas „Uždraustas stebuklas", paskui pakartotas ir anglų kalba. Kaip ir Lietuvoje, išeivijos visuomenė mielai skaitė S. Būdavo knygas, nes, pasak B. Brazdžionio, „jis rašė labai lengvai, vikriai gaudė momentus, gudriai derino ir narpliojo situaciją, gyvai pynė fabulą ir skubiai mezgė intrigą, nesileisdamas į gelmes, nesiekdamas padugnių, bet skaitytoją (ypač moterišką) pagaudamas ir prie knygos pririšdamas..."
Papilės kraštui S. Būdavas brangus ir tuo, kad savo kūryboje, kaip ir gyvenime, nepamiršo gimtojo krašto, jau pirmoje eilėraščių knygelėje dainavo apie Ventos pakrantes, o vėlesniuose prozos kūriniuose ne kartą piešė Virvytės, Papilės peizažus, vaizdavo šio krašto žmonių buitį ir pasaulio matymą.
Stropiai rūpinęsis savo sveikata, nevartojęs alkoholinių gėrimų ir nebendravęs net su kava, Stasys Būdavas sveikatos neteko gana anksti. Mirė pakirstas kraujo vėžio, nebaigęs daugelio darbų ir neįgyvendinęs gausių sumanymų. Gyvenimo pabaigoje jis vėl grįžo prie poezijos, kūrė religinius dalykus - psalmes, elegijas proza, visą gyvenimą rašęs dienoraštį, ketino savo gyvenimą apžvelgti priminimų knyga.
Deja, Stasio Būdavo kūryba iki šiol mažai žinoma Lietuvos visuomenei, ji nebuvo priimtina sovietinei ideologinei valdžiai, nesudomino ir dabarties knygų leidėjų, tačiau ir šiandienos skaitytojui gali būti ir įdomi, spalvinga, nes savaip patraukli žodingumu ir gamtos vaizdais.