Žemaitiškas pavakarojimas
Gegužės 7 d., minint spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Papilėje buvo švenčiama Tarmių metams skirta
šventė. Tai Papilės Kazio Narščiaus bibliotekos Kultūros rėmimo fondo finansuojamo projekto „Nagrubi mūsa tarmie, tik rupi kap rugeni douna" dalis - žemaitiškas pavakarojimas. Su šiomis dviejomis šventėmis susirinkusius pasveikino Akmenės rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė. Ji įteikė papilėniškio poeto Stasio Būdavo tarmiškai parašytą eilėraštį Papilės K. Narščiaus bibliotekos vyr. specialistei R.Karalienei ir renginyje apie žemaitišką tarmę kalbėjusiai mokytojai Danutei Veisienei.
Renginyje dalyvavo svečiai iš Telšių rajono, Tryškių kultūros centro, vaidintojų klubas „Pelėdžiukas" (vadovė Sandra Sakalauskienė). Vaikai ir suaugusieji šmaikščiais tarmiškais pasakojimais parodė tryškiečių šnektos grožį ir savitumą.
„Ir kodėl mes turėtume gėdytis savosios tarmės? Jeigu mes užuodžiame skirtingų gėlių kvapus, kodėl turėtume gėdytis kalbėtis tarmiškai, juk kiekviena tarmė, potarmė, tai tarsi savitas gėlės kvapas" - sakė renginio vedėja Z. Ramanauskienė. Vėliau apie žemaitiškos tarmės grožį kalbėjo Simono Daukanto muziejaus ilgametė vadovė Danutė Veisienė. Žmonės betarpiškai bendravo šia tema su pranešėja.
Pagyvenusių žmonių klubo „Atgaiva" vadovė Janina Strigūnienė perskaitė savos kūrybos eilėraštį, parašytą tarmiškai, bei drauge su Zita Kasiliauskiene padainavo dvi tarmiškas dainas.
Gražią ir spalvingą programą parodė prie bibliotekos įsikūrusio klubo „Gija" nariai (vadovė R. Karalienė). Armonikos garsais žiūrovai buvo pakviesti į pavakarojimą, kur mergelė (Edita Pavinkšnytė) dainoje džiaugėsi rūtų vainikėliu, voškelės ir bobalės nuotykius išdainavo Dalia Bagdonavičienė. Dainininkus paruošė Papilės Simono Daukanto gimnazijos muzikos mokytoja Asta Malachauskaitė.
Vėliau į sceną sugužėjo ir vaikučiai. Jie tarmiškai išpasakojo įvairius atsitikimus, padavimus, užrašytus ir įamžintus monografijoje „Papilė". Į sceną subėgę berniukai sutrukdė ramų mergaičių pokalbį, vaikai pasižodžiavo spalvingais liaudiškais posakiais, priežodžiais. Mergaitės pašoko moterų dainuojamą „Mergelių toncių". Vaikams išėjus, suaugusieji vakarotojai minė mįsles, porino žemaitiškas eiles apie meilę žmogui, kalbai. Papilėniškė Stanislava Vaišnorienė džiaugėsi jau dvidešimt metų turinti žemaitišką pasą ir juo didžiuojas labiau, nei lietuviškuoju. Tarmiško žodžio grožio apdainavimo šventė sulaukė nemažai aplodismentų.
Būtų labai gaila, jei tarmiška kalba išliktų tik knygose ir vaizdo įrašuose, todėl, ar ne laikas, susimąstyti visiems, kurie gali prisidėti prie tarmiškumo išsaugojimo: tėvams, darželių auklėtojams, pedagogams? Juk tarmiškumas - mūsų visų turtas, suteikiantis mūsų kalbai spalvingumo ir gyvasties. Tad saugokime jį.
Rima Karalienė
